Interviu su šių metų “Gintarinio obuoliuko” premijos laureate Rasa Zakarauskiene. Straipsnis paskelbtas 2019 m. birželio 1 d. laikraštyje “Draugas”, Nr. 61.
JAV lituanistinėse mokyklose prabėgo dar vieneri darbingi, prasmingi metai. Mokslo metų baigimas, padėka visiems mokytojams už jų nuoširdų darbą, dešimtokų išleistuvės, apdovanojimai darbščiausiems, pagyrimo raštai nusipelniusiems. Jau daug metų JAV Lietuvių Bendruomenės (LB) Švietimo taryba kruopščiai ir atsakingai dirbdama įvertina darbščiausius. Sveikiname Čikagos lituanistinės mokyklos mokytoją Rasą Zakarauskienę su puikiu JAV LB Švietimo tarybos apdovanojimu – ,,Gintariniu obuoliuku”.
JAV LB Švietimo tarybos premija ,,Gintarinis obuoliukas” skiriama pagerbti ypatingą mokytoją, kuris pasižymi entuziazmu, sąžiningumu ir pasiaukojimu savo mokiniams bei lituanistinei mokyklai. Premijos mecenatas – Lietuvių Fondas. Šiuo apdovanojimu norima atkreipti dėmesį į tuos mokytojus, kurie naudoja įvairius mokymo metodus, rengia įdomias programas vaikams, prisideda prie projektų. Kandidatais gali būti visų klasių bei sričių mokytojai, ne mažiau kaip 5 metus išdirbę JAV lituanistinėse mokyklose. Visada smagu bei džiugu išgirsti apie nuopelnus, kurie užtarnaujami kruopščiu darbu, atsakingumu ir svarbiausia – įdedant daug meilės. Ta proga kalbiname šiemetinę „Gintarinio obuoliuko” laureatę Rasą Zakarauskienę.
Jau daugelį metų ankstyvais šeštadienių rytais skubate į Čikagos lituanistinę mokyklą. Kaip ilgai dirbate ir kokio amžiaus vaikučius mokote? Mokykloje su pačiais mažiausiais mokinukais, kuriems tik treji, dirbu jau 21 metus. Kantrybė ir meilė vaikui turbūt pirmiausia, kas asocijuojasi su mokytojo vardu.
Kokiomis vertybėmis ar taisyklėmis vadovaujatės dirbdama su pačiais mažiausiais? Kaip juos sudominate? Sudominimo problema kaip ir neiškyla. Jie be galo smalsūs, energingi ir kiekviena veikla jiems teikia pažinimo džiaugsmo. Mums, mokytojams, lieka tik padėti vaikams, nukreipti tinkama linkme, sudaryti pažinimui palankią aplinką.
Gal prisimenate linksmą nutikimą ar smagią istoriją, kuri nutiko pradėjus dirbti šioje mokykloje? Su šypsena prisimenu, kaip prieš daugelį metų mamyčių šventei su vaikais darėme barškučius su pupomis. Programos metu vienam vaikeliui tos pupos pabiro. Šventė pasibaigė jų rinkimu. Visi eilėraščiai ir dainelės buvo pamiršti… Visada būna labai miela ir gera, kai paūgėję vaikai užsuka į „Kiškučių” klasę ir sako, kad prisimena, kaip smagu buvo kažkada joje mokytis.
Dažnai girdime sakant – pedagogas iš prigimties. Ar galėtumėt save priskirti šiai kategorijai? Gal ir yra pedagogų iš prigimties, bet man atrodo, kad kaip ir kiekvienoje profesijoje, kai daug ir nuoširdžiai dirbi, visko išmoksti. Man pašaukimo pedagogai – tie, kuriems rūpi jo klasėje esantis mokinys, kurie neabejingi ir myli kiekvieną vaiką, stengiasi įsiklausyti ir suprasti kiekvieno poreikius.
Ar savo gyvenime sutikote mokytojų, kurie Jus sudomino ir „uždegė” kibirkštėlę mokytojos profesijai pasirinkti? Taip, vidurinėje mokykloje turėjau puikią rusų kalbos ir literatūros mokytoją, kuri tikrai turėjo didelės įtakos pasirenkant mokytojos profesiją. Nueitas ilgas kelias, nuveikta daug.
Gal galėtumėt papasakoti, prie kokių projektų prisidėjote? Gal sukūrėt savą programą, pagal kurią dirbate? Prieš keletą metų prisidėjau prie JAV LB Švietimo tarybos projekto, kur drauge su kolegėmis iš Maironio lituanistinės mokyklos parengėme priešdarželinio ir darželio mokymo programas. Šiemet turėtų pasirodyti ir mokymo programa trimečiams. Būti geru mokytoju nėra lengva. Tai kantrus bei laiku neišmatuojamas darbas.
Koks turėtų būti mokytojas, kad vaikai noriai lankytų mokyklą? O gal turite stebuklingą lazdelę, kurią pamojus vaikai tampa paklusnūs? Stebuklingos lazdelės veikia tik pasakose. Deja, realiame gyvenime kiekvienas mokytojas turėtų siekti, kad vaikas klasėje būtų laukiamas ir mylimas, suprastas. Kai klasėje gera atmosfera, vaikai lengviau įsisavina žinias, kurias mokytojas siekia jiems perduoti.
Ar pastebite skirtumų tarp vaikų, kuriuos mokėte prieš daugelį metų, ir šiandienos mokinukų? Ar jie tokie pat žingeidūs? Ar sunku juos įtraukti į veiklą, kurioje nėra kompiuterinių žaidimų? Pastebiu, kad jau trimečiai moka naudotis telefonais, kas savaime turbūt nėra nei gerai, nei blogai. Tiesiog telefonų daug jų aplinkoje. Šiuolaikiniai mokinukai gauna daugiau vizualios informacijos nei anksčiau. Dauguma trimečių ateina į mokyklą jau pažindami spalvas, kas prieš daugelį metų buvo reta. Bet vaikai visais laikais lieka vaikai: jie visada tokie pat smalsūs, atviri ir nuoširdūs.
Dalindamasi ilgamete patirtimi, kaip manote, ar išeivijoje reikalingas lietuviškas švietimas? Ar patartumėt tėveliams leisti vaikus į lietuviškas mokyklas? Man lituanistinės mokyklos – tikras stebuklas. Tai lyg mažos salelės, kuriose dega lietuviškumo ugnelė. Leisdami vaikus į lituanistines mokyklas tėvai jiems suteikia didžiulę dovaną. Jose vaikai ne tik išmoksta skaityti ir rašyti, istorijos ir geografijos. Jie išmoksta mylėti savo tėvų ir senelių gimtąjį kraštą, susiranda draugų. Jose saugoma ir branginama lietuviška tapatybė, skatinamas pilietiškumas, puoselėjamas jaunimo bendrumo jausmas. Todėl dauguma vėliau aktyviai įsijungia į lietuvių bendruomenės veiklą.
Kaip reagavo artimieji, kolegos, draugai, kai buvote paskelba „Gintarinio obuoliuko” laimėtoja? Visi sveikino ir džiaugėsi už mane. Buvo labai malonu. Ko norėtumėt palinkėti savo kolegoms, vaikams, lankantiems lietuviškas mokyklas JAV, jų tėveliams? Lituanistinėse mokyklose pasibaigė dar vieni mokslo metai, todėl linkiu visiems smagios, šiltos ir saugios vasaros! Sugrįžkite kitais mokslo metais! Visi drauge galime daug nuveikti bei skatinti lietuviškumą vaikų širdelėse.
Ačiū už pokalbį. Kalbėjosi Simona Norgėlaitė
