Marytė S. Newsom
L.A. Šv. Kazimiero Lituanistinės Mokyklos direktorė
“Lituanistinė mokykla yra labai savotiško ir retai istorijoje pasitaikančio pobūdžio: ji yra idealistinė, o ne karjerinė… Tėvai leidžia (vaikus į mokyklą) nes žino, kad ne vien duona žmogus gyvas.” – Juozas Masilionis – Lietuviškas Švietimas Šiaurės Amerikoje , 2000m.
Pačios seniausios ir tebeveikiančios JAV-ose lituanistinės mokyklos pradėjo organizuotą veiklą prieš 70, 60, 50 metų. Jos įsikūrė dėka idejos, kuri vienijo mokytojus, tėvus ir mokinius – išlaikyti lietuvių kalbą, kultūrą,tradicijas ir paveldą gyvais ir aktualiais. Tos organizuotumas, pradėtas prieš daugelį metų, laikosi iki šių pandemijos sudrebintų laikų. Virš šešiasdešimt metų visas JAV lituanistines mokyklas apjungia JAV LB Švietimo Taryba, formaliai įsteigta 1959 metais . Šiuo metu JAV veikia 38 neformalaus ugdymo savaitgalinės mokyklos ir 3 darželiai; lanko 1709 mokiniai; dirba 303 mokytojai ir 63 padėjėjai, 182 su pedagoginiu issilavinimu, Didžiausia mokykla mokinių skaičiumi yra Maironio su 550 mokiniais, Lemont, IL. Toliau seka Čikagos Lituanistinė Mokykla -165 mokiniai, Los Angeles Šv.Kazimiero ir Bostono Lituanistinė – abi po maždaug 130 mokinių . Mokyklų veikla nestovi vietoje. Ji yra kaip gyvas organizmas, kurį reikia nuolat stebėti, prižiūrėti,auginti. Švietimo tarybos pirmininkė, Auksė Motto, su valdybos narių talka atlieka daugelį pareigų, į kurias įeina Lietuvių Fondo paramos lėšų paskirstymas mokykloms, mokytojų konferencijų ir programų ruošimas, vadovėlių ir mokomosios medžiagos aprūpinimas, pamokų planų ir elektroninės medžiagos sąrašų pateikimas, nuolat atsinaujinusio tinklalapio vedimas, ilgalaikių mokytojų pagerbimas ir apdovanojimas, Gintarinio Obuoliuko ir metinės Nusipelniusio Švietėjo premijos teikimas, mokinių konkursų organizavimas, mokytojų kvalifikacijų kėlimo paskaitų ciklo suorganizavimas. Kadangi daugelis mokyklų veikė nuotoliniu būdu, šie metai užkrovė visiems daug iššūkių. Švietimo Taryba pakėlė dvasią ir apjungė išeivijos mokyklas su nepaprastai gražia virtualia programa Tegul skamba mūsų dainos, suruošta Vasario 16-tosios proga. Bendradarbiavimas su Lietuvos Mokslo, Švietimo ir Sporto Ministerija, bei kitomis Lietuvos mokyklomis ir įstaigomis supažindino JAV mokytojas su bendraminčiais Lietuvoje, pagyvinant darbą klasėje ir praturtinant vieni kitus naujomis žiniomis. Naujienlaiškiai ir internetinis laikraštėlis Laikai Vaikams toliau papildo tarybos nesibaigiantį darbą. Sunku išsivaizduoti tokį darnų bendradarbiavimą be mokyklas jungiančios JAV Švietimo Tarybos.
Kaip skaitome pradinėje citatoje, lituanistinis švietimas yra idejos darbas, kuris suteikia naudos tiems, kurie juo rūpinasi, ir tiems, kurie mokosi. Mūsų lietuviškas paveldas yra dvasinė vertybė ir didelė neįkainojama dovana. Tokios idejos vedami, mokytojai ir tėvai nepabūgo šių metų pandemijos, ir nors jau šonus nusėdėjo prie kompiuterio ekrano, vis dėlto dar tęsė šeštadienines lietuviškas pamokas. Iš tikrųjų, kai kuriems buvo net patogiau mokytis nuotoliniu būdu, nes nereikėjo važinėti Kalifornijos greitkeliais kelias valandas, ką darė namažas skaičius šeimų, gyvenančių net šimtą mylių nuo mokyklos. Idėja, motyvacija, ištęsėjimas pažado seneliams, prisiminimas mokyklos suolo, draugystės, pažįstamos aplinkos jaukumas, prasmingas laiko leidimas – visa tai sugražino mokinius šeštadieniais prie nusibodusio ekrano.
Kiekvieną dešimtmetį, kiekvienais metais matosi mokslo kitimas, ir reikalas prisitaikyti prie mokinių kalbinių sugebėjimų. Daugelis mokinių ateina iš šeimų, kuriuose abu tėvai lietuviai. Iš maždaug 85 mokyklinių šeimų Los Angeles mokykloje, puse tėvelių patys lankė JAV lituanistines mokyklas, o kiti jau emigravę iš dabartinės Lietuvos. Maždaug ketvirtadalis šeimų yra mišrios, kuriose, manytum, yra mažiau progos kalbėti lietuviškai. Mokytojų patirtis klasėje parodo visai kitą realybę : tose šeimose, kur lietuvių kalba yra gerbiama ir nuo kūdikystės puoselėjama, nežiūrint šeimos sudėties, vaikai puikiai susikalba lietuviškai ir sugeba atlikti uždavinius. Kalbos mokymas reikalauja kantrybės, nuoseklumo ir ištvermės, kas visoms šeimoms galima ir prieinama.
Paklausius mokinių kas jiems geriausiai patinka mokykloje ir ko jie pasigenda nuotolinėse pamokose, atsakymas savaime aiškus, paprastas ir realus – draugų, bendravimo, išdykavimo, lietuviško maisto. Čia yra tie klijai kurie prilaikys mus, ir, būdami arti vienas kito, atpažinsime savo vienodas šaknis ir istoriją ir norėsime toliau gilintis ir mokytis. Dvikalbystės teorijos kaip tik pabrėžia kalbos visuomeninį bruožą. Išmokyt vaiką lietuvių kalbos turi būti socialinė priežastis bei prasmė. Vaikas turi žinot, kad ne jis vienas lietuviškai kalba . Lituanistinės mokyklos suteikia kaip tik tą prasmę.
Mokytojos atpažįsta mokslo ribotumą ir stengiasi suaktualinti mokslo programas pagal savo mokinių lygį. Jeigu vienais metais šešta klasė gali laisvai skaityti iš vadovėlių, o jau kitais atsitiktinai visi šeši mokiniai vos pakalba lietuviškai, dera pritaikyti programą, o ne, kaip toje pasakoje, bandyt užmauti netinkamą kurpelę ne tai karalaitei. Jeigu dvyliktokams, išsėdėjusiems mokyklos suole nuo darželio, svarbu susipažinti su šiuolaikine lietuvių literatūra , mokytojai svarbu parinkti medžiagą , kurią diskutuodami galės lavinti kalbą ir išreikšti savo mintis. Nors sudarome mokslo programų rėmus, mokytojos supranta, kad jos turi būti lanksčios ir kūrybingos. Neatsisakome, kur reikia, išversti kalbos dalį, žodį ar sąvoką į anglų kalbą. Gi mokslo tikslas yra supratimas.
Daug diskusijų ir rūpesčiūų iškyla kalbos lygio nustatymo klausimu – “testavimu”. Šis klausimas yra turbūt aktualesnis lietuvių diasporai Europos šalyse, nei JAV, kuriose kiekviena valstija turi savo švietimo skyrių ir reikalavimus. Vienos mokyklos ir universitetai pripažįsta valandas praleistas lietuviškoje mokykloje ir jas mokiniui užskaito, kitos reikalauja aprobuoto kalbos egzamino rezultatų. Naujai susikūrusi svetimų kalbų plėtros organizacija, Global Seal of Biliteracy, kaip tik ragina mokyklas pripažinti dvikalbių mokinių kalbos sugebėjimus. Reikia giliau pasidomėti.
Prieš sugrįžtant gyvai į klases, teks mokyklos vadovybei ir mokytojoms išsamiai pergalvoti mokslo programų efektingumą, nes nuotolinis mokslas parodė spragas ir anksčiau nematytas galimybes. Pačios mokytojos įgijo patirties ne tik technologijoje, bet ir ir virtualios medžiagos galimybėse. Bus progos įtraukti vaizdinę medžiagą pagyvinti gyvą mokslą. Viena kalbos mokslo dalis niekad nesikeičia, ir tai yra šnekamoji kalba. Svarbu kalbėti, kalbėti, kalbėti, leist mokiniams išsireikšti,klysti, ieškoti žodžių, vieni kitus taisyti. Kalbos gryninimo pratimai, išsireiškimų vertimai, idiomatinių frazių ir dabartinio žargono vartojimas sudomins mokinius ir parodys kokia turtinga yra mūsų kalba.Tik taip ji išliks gyva ir atsiras noras joje tobulėti.
Pasidžiaukime savo mokiniais ir jų tėvais, kurie,vis dėlto, atlieka didelį darbą paaukodami virš trisdešimt šeštadienių per metus lietuviškam mokslui. Ypatingai didžiuokimės tais, kurie atidavė 12 ar 15 metų šiam darbui. Kvieskime kitus prisijungti prie mokyklinių šeimų. Išvenkime blaškančių tapatybės krizių. Žinome kas esame – lietuviai. Turime gražų kraštą – Lietuvą. Iš 150,000 lietuviukų gyvenančių už Lietuvos ribų įvairiuose žemynuose, tik 10,000 lanko lietuviškas mokyklas. Nurodykime kitiems kelią į mokyklą.
Nors aktualu analizuoti dabartinės diasporos nutautėjimą, bet taipogi svarbu analizuoti JAV lietuvių mokyklų veiklą per 70 metų, ir atpažinus tą metodiką – tą ypatingą auklėjimo būdą, kuris įrėžė vaikui lietuvybės atspaudą visam gyvenimui, kad jau trečioji karta siunčia savo vaikus į lituanistines mokyklas- pritaikyti panašius principus ir šių dienų išsibarsčiusiems lietuviukams.
Gerbkime JAV Lietuvių Bendruomenę, kuri sutelkia visą lietuvišką veiklą po vienu skėčiu. Prisidėkime prie jos darbų. Lietuviškos mokyklos ilgai gyvuos, jeigu visi supras, kad ne vien duona žmogus gyvena.
