MOKYTOJO DARBAS – TAI PAŠAUKIMAS, KŪRYBA, MOKYMASIS
2020 m. balandžio 17 d. įvykusio JAV Lietuvių Bendruomenės Švietimo tarybos (JAV LB ŠT) posėdžio metu buvo svarstomas klausimas dėl 2019metų „Gintarinio obuoliuko“ apdovanojimo ir premijos skyrimo JAV lituanistinės mokyklos mokytojui. JAV LB ŠT apdovanojimas skiriamas nuo 2001 metų. Premijos (1,000 dol.) mecenatas – Lietuvių Fondas.
Švietimo taryba nusprendė 2019 metų „Gintarinio obuoliuko“ apdovanojimą ir premiją skirti 2 mokytojoms: Loretai Lagunavičienei ir Vitalijai Virbukienei. Siūlome pašnekesį su Šv. Kazimiero lituanistinės mokyklos (Los Angeles, CA) mokytoja Vitalija Virbukiene.
Su kokiomis nuotaikomis sutikote apdovanojimą?
Nuotaikos buvo puikios, jaudinančios, įpareigojančios. Tiesą pasakius, tai buvo mano trečias bandymas sudalyvauti projekte. Ilgai galvojau, ar dalyvauti, nes žinau, kiek daug puikių, pasišventusių savo darbui dirba JAV lituanistinėse mokyklose. Tačiau vardan savo šaunių mokinių nutariau dar kartą dalyvauti konkurse. Trečias kartas buvo sėkmingas.
Jau 15 metų dirbate Šv. Kazimiero lituanistinėje mokykloje. Kas paskatino Jus ateiti dirbti į lituanistinę mokyklą?
Taip, šie mokslo metai yra penkiolikti metai Šv. Kazimiero lituanistinėje mokykloje. Tik atvykus, pirmieji porą metų buvo labai sunkūs, kol įsikūrėme. O kai pradėjau mokytis, ėmiau ieškoti sau veiklos, kuri man buvo ir yra labai miela širdžiai. Vasarą paskambinau mokyklos direktorei Marytei Sandanavičiūtei-Newsom ir paklausiau, ar nesutiktų leisti man pabandyti padirbėti jos vadovaujamoje lituanistinėje mokykloje. 2005 m. pirmą mokslo metų dieną po pokalbio su direktore, mokytoja Dalilė Polikaitienė atidavė tos dienos 5 klasės pamokų planus ir vaizdines priemones dėžutėje. Taip ir išėjau „pabandyti“. Pabandžiau ir… pasilikau penkiolikai metų. Visada liksiu dėkinga buvusiai ilgametei mokyklos mokytojai Dalilei už pasitikėjimą.
Kada atradote mokytojo pašaukimą, koks buvo kelias?
Visada labai daug skaičiau ir galvojau, kad būsiu bibliotekininkė arba lietuvių kalbos mokytoja. Bet tapau pradinių klasių mokytoja ir niekada to nesigailėjau.
Baigusi mokyklą įstojau į Šiaulių pedagoginį institutą (dabar – Šiaulių universitetas) ir pradėjau dirbti savo mokykloje, nes pakvietė tuometinė direktorė Aldona Gužaitytė. Čia dirbau bibliotekoje, prailgintos dienos grupės mokytoja, pradinių klasių mokytoja. 1981 m. baigiau Šiaulių pedagoginį institutą. 1985 m. Šiaulių miesto mokyklos-internato direktorius pakvietė dirbti direktoriaus pavaduotoja užklasinei veiklai.
Po ketverių metų perėjau dirbti į Šiaulių 5-tą vidurinę mokyklą (dabar Didždvario gimnazija) pradinių klasių mokytoja. Čia mokytojavau 13 metų. 2002 m. su Didždvario gimnazijos kolegomis įkūrėme VšĮ „Šėltinis” (privačią mokyklą). Išėjau vadovauti mokyklai ir dirbti su priešmokykline ugdymo grupe. Daugelį metų buvau Didždvario gimnazijos pradinių klasių mokytojų metodinio ratelio pirmininkė. Devynerius metus vadovavau Šiaulių miesto pradinių klasių mokytojų metodiniam rateliui. 1996–1998 m. vėl grįžau į Alma mater – Šiaulių universitetą, kur įgijau socialinių mokslų (edukologijos) magistro laipsnį. Turėjau pradinių klasių mokytojos metodininkės kvalifikacinę kategoriją.
Kokie asmenys ar aplinkybės buvo svarbūs, formuojantis Jūsų asmenybei ir pasaulėžiūrai?
Pradėjau dirbti savo mokykloje tik ją baigus, mano mokytojai tapo mano kolegomis, jausmas buvo įdomus. Visada vertinau jų patirtį, patarimus ir dėmesį, o svarbiausia, kad patikėjo manimi, leido augti, tobulėti kaip mokytojai.
Kas ta lituanistinė mokykla išeivijoje?
Tai kaip maža lietuvybės salelė, kurioje vyksta daug dalykų, kad išlaikytume tai, dėl ko tiek daug buvo kovota. Čia susipina kalba, daina, šokis, papročiai, tradicijos, kultūra.
Kas svarbiausia dirbant su lituanistinių mokyklų vaikais, mokant juos jau antrąja jiems tapusios jų tėvelių gimtosios kalbos?
Jeigu užduotumėte šitą klausimą mano mokiniams, jie labai greitai jums atsakytų – mokytojos Vitalijos pagrindinė taisyklė – „Kalbėkime lietuviškai“.
Nebijoti leisti mokiniams klysti, visada pagirti, paklausti, patarti. Taip pat labai svarbu sudominti mokinius ne tik Lietuvos praeitimi, bet ir dabartimi bei ateitimi, pasitelkiant skirtingus metodus ir būdus.
Ar lengva mokyti įvairių sugebėjimų turinčius vaikus?
Jeigu pasakyčiau, kad yra man lengva mokyti įvairių sugebėjimų turinčius mokinius, tai būtų netiesa. Todėl šeštadienis mokykloje kaip mažas iššūkis man, mokytojai, kaip palengvinti mokymą ir kaip sudominti paauglį lietuvių kalba. Ką daryti, kad jis drįstų kalbėti, nesivaržytų draugų, kaip įtraukti į pokalbį ar diskusiją, Taip pat labai svarbu – pagarbus mokytojo elgesys su mokiniu.
Kas Jums, mokytojai, padeda eiti koja kojon su naujais gyvenimo poreikiais? Juk nėra paprasta susigaudyti sudėtingoje šių dienų tikrovėje, kai viskas taip greitai ir radikaliai keičiasi.
Kai atvykau iš Lietuvos, turėjau sukaupusi tikrai nemažą patirties ir naujovių bagažą. Jau tuometinėje nepriklausomoje Lietuvoje daug kas keitėsi švietimo sistemoje, buvo daug naujovių ir turėjau puikią galimybę rinktis, kaip noriu dirbti. Bet laikas nestovi vietoje. Todėl daug skaitau, domiuosi, kas vyksta švietimo sistemoje, nenutraukiau ryšio su Lietuva.
Grįždama iš Lietuvos vežuosi daug metodinės medžiagos ir literatūros. Paskutinį kartą svečiuodamasi Lietuvoje, apsilankiau privačioje „Gojaus“ mokykloje Vilniuje, ryto asamblėjoje ir mokytojų pamokose. Visada turiu idėjų. Vienas pritaikau, kitas palieku ateičiai, nes pamoka nėra vien skaitymas, rašymas iš vadovėlio, ar rašinių rašymas.
Ar yra šiuo metu tai, kas Jums labiausiai neduoda ramybės?
Neramu, kad mokinių lietuvių kalbos lygis prastėja, palyginus, kaip buvo prieš penkiolika metų.
Kaip manote, norint tapti geru mokytoju, reikalingas pašaukimas ar pedagoginės žinios?
Manau, kad norint tapti geru mokytoju, ypač reikalingas pašaukimas (mylėti vaikus, jausti santykį, visą procesą).
Ar jaučiate savo mokinių tėvų palaikymą?
Visada laikausi nuostatos, kad sėkminga mokykla, kai yra trys viename – mokinys, tėvai, mokytojas. Todėl jokių problemų su tėvais neturiu. Jie manimi pasitiki ir palaiko, kreipiuosi su pastabomis tik tuomet, kai matau, kad mokiniui reikalinga papildoma pagalba. Kviečiu aktyviai dalyvauti renginiuose, mūsų pamokose.
Esate įsitraukusi į mokytojams skirtus kvalifikacijos tobulinimo renginius, dalyvavote ruošiant mokytojų konferencijas. Kokia Jūsų nuomonė apie šių konferencijų svarbą?
Tai vienas iš būdų ir galimybių padėti mokytojui tobulėti, pasidalinti sukaupta gerąja patirtimi, ir pasiguosti problemomis, su kuriomis susiduria lituanistinių mokyklų mokytojai. Kai susirinkusios išsikalbame, pasirodo, kad tai nėra tik mano problema. Be to, labai gerai pamatai, kaip mes visos kūrybingai mokame mokyti vaikus.
Jūsų mokykloje ruošiamos konferencijos skiriasi nuo kitose mokyklose ruošiamų. Gal galite apie tai papasakoti skaitytojams?
Kai pradėjau dirbti Šv. Kazimiero lituanistinėje mokykloje, jau pirmą rudenį dalyvavau JAV LB ŠT rengiamoje Vakarų pakrantės mokytojų konferencijoje. Rengti mokytojų konferencijas čia buvo ilgalaikė tradicija. Jos vykdavo kiekvienų metų rudenį, o jų pagrindinės organizatorės buvo D. Polikaitienė ir mokyklos direktorė Marytė Sandanavičiūtė-Newsom. Konferencijose dalyvaudavo mūsų mokyklos mokytojos, atvykdavo viešnios iš San Diego, Arizonos, JAV LB atstovai ir pakviesti prelegentai.
Prieš devynerius metus sujungėme jėgas su direktore Maryte ir pradėjome organizuoti dviejų dienų konferencijas. Pagalvojome, kad atvykusiems svečiams būtų įdomu pasisvečiuoti mūsų mokykloje, apsilankyti pamokose, pabendrauti neoficialioje aplinkoje, pasižvalgyti po Los Angeles apylinkes.
O prieš penkerius metus įtraukėme 11–12 kl. mokinius (seminaristus) ir tėvelius į simpoziumą, kuris vyksta šeštadienį. Tai puiki galimybė visiems kartu pasidalinti savo mintimis svarbiomis temomis. Mūsų mokykloje dirba per 20–25 mokytojų ir talkininkų. Visi jie labai aktyviai įsijungia į talką, organizuojant konferencijas. Sulaukiame svečių iš kitų mokyklų.
Aišku, labai svarbu, kad konferencijos tema būtų aktuali. Todėl jau vasarą pradedame dėlioti įvairias idėjas. Prieš devynerius metus konferencija vadinosi „Idėjų mugė“. Kiekvienas mokytojas visada turi idėjų, todėl suteikėme galimybę jomis pasidalinti, t. y ., „parduoti“. Panašiai, tęsiame ir toliau.
Visada stengiamės sukurti jaukią ir šiltą atmosferą. Iš dalies, gal padeda ir Kalifornijos oras, nes beveik 10 metų mokytojų konferencijas organizuojame sausio mėnesį, kai kitur dar vis vėsu ar šalta.
Be darbo mokykloje esate įsitraukusi į visuomeninę veiklą. Ilgus metus buvote Šv. Kazimiero parapijos tarybos sekretorė, skaitome Jūsų straipsnius „Draugo” laikraštyje, jau daugelį metų koordinuojate parapijos tarybos renginius. Kaip viską suspėjate?
Būna, kad ir nesuspėju. Kartais tenka paaukoti šeštadienius ir sekmadienius, arba ilgiau pavakaroti. Tačiau visi šie darbai teikia malonumą ir džiaugsmą.
Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?
Labiausiai mėgstu skaityti knygas. Šiuo metu, kai mokau vyriausius mokinius, ieškau knygų paaugliams. Man malonumas kapstytis savo gėlyne. Visada džiaugiuosi, kai su vyru galime pakeliauti.
Jei reikėtų trimis žodžiais nurodyti, ką man reiškia mokytojo darbas, kokie tai būtų žodžiai?
Pašaukimas, kūryba, mokymasis.
Ko norėtumėte palinkėti lituanistinių mokyklų mokytojams?
Mieli mokytojai, jūs esate patys geriausi, nes palaikote nepaprastą ryšį su mūsų Lietuva. Mylėkite mokinius, dalinkitės savo patirtimi, nesustokite mokytis, džiaukitės kiekviena gyvenimo smulkmena. Visiems mokytojams linkiu ko geriausios sėkmės ir ištvermės šiame įdomiame, bet nelengvame darbe.
Dėkoju už pokalbį.
Kalbino Laima Apanavičienė
„Draugas“, 2020 m. gegužės 14 d.
