MOKYKLA –GYVENIMO DALIS
Apie išsipildžiusias ,,nerealias“ svajones. Apie meilę Lietuvai ir kaip ją perduoti išeivijos vaikams. Apie nuolat kintantį mokymo procesą, užklasinę veiklą ir daug kitų dalykų – pokalbis su 2019 m. JAV LB Švietimo tarybos ,,Gintarinio obuoliuko“ premijos laureate Maironio lituanistinės mokyklos mokytoja Loreta Lagunavičiene. Šios premijos mecenatas – Lietuvių Fondas.
Ką Jums reiškia JAV LB Švietimo tarybos „Gintarinio obuoliuko” apdovanojimas? Ar, Jūsų nuomone, yra svarbus mokytojo veiklos įvertinimas?
„Gintarinio obuoliuko“ apdovanojimas – tai pats svarbiausias ir reikšmingiausias JAV lituanistinių mokyklų mokytojų įvertinimas ir, manau, jo siekia ir jo trokšta daugelis lituanistinių mokyklų mokytojų. Aš jo siekiau labai ilgai – beveik ketvirtį šimtmečio. Tiksliau – dvidešimt vienerius metus. Šis apdovanojimas nėra vien mano nuopelnas. Prie to prisidėjo mano dabartiniai ir buvę mokiniai, jų tėvai, JAV LB Švietimo taryba, Lietuvių Fondas (LF), Maironio lituanistinės mokyklos (MLM) kolektyvas, „Korp!Giedros“ narės, Pasaulio lietuvių centro darbuotojai. Ir už tai aš esu jiems visiems be galo dėkinga.
Jūsų darbo stažas MLM didelis. Kas paskatino Jus ateiti dirbti į lituanistinę mokyklą?
Maironio lituanistinėje mokykloje pradėjau dirbti mano dukrai Vaivai pradėjus lankyti šią mokyklą.
Ko mokote savo mokinius?
Mokiniai JAV lituanistinėse mokyklose mokomi pagal JAV LB Švietimo tarybos nustatytas gaires. Jau daugelį metų dirbu su ketvirtokais. Juos mokau skaityti, gramatikos, vedu Lietuvos pažinimo pamokas, ypatingą dėmesį skiriu rašybai. Mano darbo mokykloje metodai pagrįsti patriotine dvasia: visomis priemonėmis bandau įdiegti vaikams meilę Lietuvai, jos istorijai, mūsų nuostabiai lietuvių kalbai, lietuvių kultūrai ir tradicijoms.
Kas svarbiausia lituanistinės mokyklos pamokose?
Lituanistinės mokyklos pamokose labai svarbu mokytojo išradingumas, sugebėjimas patraukti mokinius, padaryti pamokas kiek galima įdomesnes ir patrauklesnes.
Kokius iššūkius turi įveikti mokytojas? Kas jums yra sunkiausia šiame darbe?
Turbūt didžiausias iššūkis mokytojui yra tas, kad mes matome mokinius tik šeštadieniais. Per tokį trumpą laiką daug sunkiau įsigilinti į mokinių poreikius, taip pat pagal jų gebėjimus pritaikyti akademinę programą.
Ar pastebėjote, kaip per tas dvi dešimtis metų keičiasi kartos, jų poreikiai? Kaip mokykla ir mokytojai prisitaiko prie to?
Ilgus metus dirbant mokykloje, pasikeitė ne tik mokiniai. Keičiasi mokytojai, mokymo sistema, mokymo priemonės. Pagrindinis papildomos informacijos gavimo šaltinis šiuo metu yra informacinės technologijos, taipogi gauname daug metodinės, vaizdinės medžiagos iš Lietuvos. Ypač tai jaučiasi dabar, kai karantino metu uždarytos visos Ilinojaus valstijos mokyklos. Mes kol kas galime dirbti tik nuotoliniu būdu. Bet metų tėkmėje mūsų, lituanistinių mokyklų mokytojų, tikslas lieka tas pats: įdiegti ir puoselėti meilę Lietuvai, turtinti ir gilinti lietuvių kalbos, Lietuvos pažinimo ir Lietuvos istorijos žinias. Kuo daugiau vaikas žino apie savo tėvų ar senelių kraštą, tuo artimesnis jam tas kraštas, tuo tvirtesnis jo ryšys su šeima, ir su savo tėvų žeme.
Kaip manote, norint tapti geru mokytoju, reikalingas pašaukimas ar pedagoginės žinios?
Dirbant lituanistinėje mokykloje vien pedagoginių žinių neužtenka. Reikia atsidavimo, kūrybingumo, išradingumo ir pasiaukojimo.
Tarp savo kolegų Jūs žinoma ne tik pamokine savo veikla. Su mokiniais ruošiate parodas, jau eilę metų dalyvaujate Lietuvių Fondo narių metiniuose suvažiavimuose. Papasakokite plačiau apie šia savo veiklos dalį. Ar jaučiate savo mokinių tėvų palaikymą?
Pradėjusi dirbti mokykloje, ieškojau įvairių būdų, kaip integruoti Lietuvos kultūros, meno aspektus į mokymo programą. Ruošiau įvairius projektus, parodėles, renginius. Vienas iš tokių projektų, kurį kasmet su savo auklėtiniais ketvirtokais vykdome jau daugelį metų – tai paroda „Lietuva – mūsų protėvių žemė“.
Viskas prasidėjo prieš 15 metų. Projektą padėjo įgyvendinti Mato McCarthy mama Rasa McCarthy-Tijūnėlytė. Per daugelį metų projektas išsiplėtė, apima mokinių kūrybą bei nuotraukų iš Lietuvos pristatymą. Kasmet puikiose galerijos „Siela“ patalpose suruošiame parodą. Aš esu labai dėkinga galerijos direktorei Astai Zimkus už mūsų palaikymą. Projektas vyksta keliais etapais. Rudenį minime Mikalojaus Konstantino Čiurlionio (MKČ) gimtadienį. Klasėje tapome pagal MKČ paveikslus, skambant jo muzikai. Meninę šio projekto dalį jau daugelį metų kuruoja dailininkė Rasa Ibianskienė. Ruošiant šį projektą įjungia daug tėvų, kurie noriai padeda. Tėveliai padeda mokinių darbus įrėminti, paruošti juos ekspozicijai ir iškabinti juos galerijoje. Nuostabios mokinių mamytės, kurios stebina savo pasiaukojimu, net iki pirmos valandos nakties kabindamos mūsų parodą galerijoje.
Naudodamasi proga noriu padėkoti dailininkei Renatai Šulminienei, kuri mokinių darbams sukūrė nuostabius rėmelius ir yra pagrindinė šios mūsų parodėlės siela. Dėkoju ir Ilonai Didžbalienei, Redai Baranauskienei ir daugybei kitų mamų ir tėvelių, kurie vienaip ar kitaip prisidėjo prie mūsų ne tik šio, bet ir kitų projektų.
Skatinu mokinius dalyvauti visuose JAV LB Švietimo tarybos, JAV LB, o taip pat ir mūsų Maironio mokyklos organizuojamuose renginiuose ir konkursuose.
Jau daug metų tiesiogiai bendradarbiaujame su LF. Kasmet Fondo suvažiavime mano ketvirtos klasės mokiniai gieda Lietuvos himną. Taip jie atstovauja ne tik mūsų Maironio lituanistinę mokyklą, bet ir visas JAV LB lituanistines mokyklas, kurias taip dosniai remia Lietuvių Fondas.
Kokia Jums šio darbo reikšmė?
Darbą Maironio mokykloje galima pavadinti ir mėgstamiausiu užsiėmimu. Čia tikrai nėra lengva, darbas nesibaigia išėjus mokiniams ir pasibaigus pamokoms. Dažniausiai iš mokyklos išeinu jau seniai ištuštėjus koridoriams ir ateinu daug anksčiau, negu pirmas mokinukas praveria klasės duris… Tai tiesiog neteisinga būtų pavadinti darbu. Per tiek metų lituanistinė mokykla man tapo didelė gyvenimo dalimi.
Kas Jums yra Lietuva? Ar pasiilgstate? Ko labiausiai?
Lietuva yra ne tik mano, mano tėvų, senelių ir prosenelių žemė. Lietuva – tai visi mes, lietuviai. Ir kokie mes bebūtume skirtingi, istorija ne kartą parodė, kad mes galime būti labai vieningi, jei siekiame vieno tikslo. Tik susimąstykime, ką Lietuvai padarė Knygnešiai, Lietuvos Savanoriai, Partizanai. (Aš tiesiog negaliu šių vardų rašyti mažąja raide). Mes esame lietuviai, tai ir turime išlaikyti tai, ką kiti jau iškovojo, visada palaikyti, gerbti ir mylėti savo Tėvynę, būti tikrais Lietuvos patriotais. Tokiomis idėjomis turime auginti ir auklėti mūsų jaunąją kartą, nes Lietuvos ateitis – jaunimo rankose. Kokie bus tie jauni žmonės, tokia bus ir ateities Lietuva.
Ką Jums reiškia namai?
Nors pusę savo gyvenimo pragyvenau Amerikoje, Lietuva buvo ir visada bus mano brangiausi namai. Tačiau gyvenu Čikagos priemiestyje Naperville ir čia turiu brangių žmonių. Vienintelė mano dukra Vaiva gyvena Čikagoje, netoliese gyvena mano labai miela teta, pusseserė, pusbroliai, jų vaikai.
Koks Jūsų pomėgiai?
Myliu gamtą, ypatingai gėles, mėgstu keliones, knygas (ypač istorines). Tikras atradimas buvo Rūtos Šepetys knyga „Druska jūrai“, patiko Donato Ulvydo filmas „Emilija“. Labai vertinu gerus žmones ir tikrus draugus.
Ar galite teigti, kad esate žmogus, atradęs savo gyvenimo kelią?
Būdama vaikas, turėjau dvi tuo metu nerealias, pavojingas svajones. Apie jas net negalėjau niekam prasitarti. Viena jų buvo – nors akimirkai išvysti kažkur kitoje šalyje iškeltą Lietuvos vėliavą, kita – pamatyti Ameriką… Taigi, svajonės, kad ir atrodžiusios tuo metu neįgyvendinamos, išsipildė.
Kalbėjosi Laima Apanavičienė
„Draugas“, 2020 m. gegužės 12 d.
