Pasibaigė 2022-2023 mokslo metai Los Angeles Šv. Kazimiero lituanistinėje mokykloje.
Atsisveikiname su 10 abiturientų, kurie baigė mokyklos nustatytą 12 metų mokslo kursą.
Greitai prabėgo paskutinieji gražūs moksleiviški metai mokykloje. Jūsų laukia ilgas gyvenimas, o gyvenime yra daug kelių. Tik kompasas vienas – svajonė ir tikslas. Labai noriu, kad jūs sėkmingai eitumėte į savo tikslą ir išsipildytų visos jūsų svajonės. Jums pavyks, viskas bus gerai!
Būkite kaip medžiai tvirti, vėjų, audrų nebijokite. Savo jaunystei, savo likimui širdį ir ranką paduokite. Būkite švelnūs ir geri, tyru šaltiniu būkite.
Nepamirškite draugų ir klasės, niekur nieko gražesnio nerasite už praleistus mokyklinius savo metus šeštadieninėje lituanistinėje mokykloje.
Vieną kelią iš šimto Jums teks pasirinkti – pasitarti su širdimi, apsispręsti ir drąsiai žengti gyvenimo savo sutikti. Pabandykite viską padaryti patys – suaugusiojo gyvenimas atėjo pas jus…
Didžiulės sėkmės, gražiausių svajonių Jums visiems!
Vitalija Virbukienė
Seminaro mokytoja
Darius Hayden
Pirmiausia noriu padėkoti mokytojams, draugams ir šeimos nariams už jūsų palaikymą. Turiu daug smagių prisiminimų apie šeštadieninę mokyklą.
Prisimenu savo pirmąją dieną šeštadieninėje mokykloje. Man buvo 4 metai ir prisimenu, kaip šokome klasėje. Ponia Danguolė buvo šokių mokytoja ir ji mus išmokė daugybę šokių, bet mano mėgstamiausias šokis per visus metus šeštadieninėje buvo “Oželis.” Mums buvo sunku nesijuokti šokant, nes buvo juokinga, kad mėgdžiojome ožkas.
Manau, kad metai, kuriuos labai vertinu, buvo kai lankiau 3-čią klasę. Trečios klasės mokytoja Sigita Newsom mane motyvavo daryti viską, ką galiu ir iš tikrųjų suprasti, ką mokausi. Kai turėdavau problemų ir nesuprasdavau kažko, ką darėme klasėje, ji atsisėsdavo šalia manęs ir mokydavo, ką dariau ne taip, ir išmokydavo kaip daryti teisingai. Ji išmokė mane niekada nepasiduoti ir toliau stengtis.
Kai lankiau 5-tą klasę, mano mokytoja buvo mano mama Gailė. Mokiniai ją gerbė ir jos klausė. Ji buvo mokytoja, į kurią buvo žiūrima rimtai. Jei mokinys jos neklausydavo arba nekreipdavo dėmesio, ji nutraukdavo tai, ką dėstė, prieidavo ir pašnibždėdavo kalbančiam ar nekreipiančiam dėmesio mokiniui į ausį, tada visa klasė nutildavo ir klausydavo. Jos klasėje mes atlikdavome daug darbų ir ji įsitikindavo, kad žinome, ko mokėmės klasėje.
Devintoje ir dešimtoje klasėje prisimenu, kai su mokytoja Žydra mokėmės tikybą. Ji mus paruošė Sutvirtinimo sakramentui. Ponia Žydra buvo linksma ir bendraujanti mokytoja. Jos klasėje mes dirbome grupėmis ir dalyvavome konkursėliuose. Supratau ponios Žydros žodžius, nes ji nekalbėjo per greitai.
Vienuoliktoje ir dvyliktoje klasėje buvo labai smagu. Pamenu, pirmą dieną ponios Vitalijos klasėje nustebau, kad visą dieną kartu žaidėme žaidimus. Šiais metais skaitėme Rūtos Sepetys knygą „Turiu tave išduoti“. Tai nuostabi knyga. Knygą baigiau skaityti anksčiau nei mano klasės draugai, o kadangi ji man labai patiko, perskaičiau kitą tos pačios autorės knygą, kuri vadinasi „Kuždesių fontanas“. Dabar skaitau dar vieną Rūtos Sepetys parašytą knygą „Druska jūrai.” Ačiū, mokytoja Vitalija, kad jūsų dėka, susidomėjau istorine fantastika.
Atsisveikinti nėra lengva ir noriu padėkoti savo klasės draugams, kad jie visada buvo šalia manęs ir padėjo man, kai ko nors nesupratau. Žinau, kad mes lankysime skirtingas kolegijas, ir linkiu jums visko geriausio. Kad ir kokie būtų jūsų gyvenimo tikslai, noriu, kad niekada nepasiduotumėte ir pasiektumėte savo tikslus. Ačiū jums visiems.
Gabia Paliulis
Nuo mažens augau šioje mokykloje. Mokyklą pradėjau metais anksčiau, nei šioje klasėje. Aš mokiausi klasėje, kurioje buvo labai mažai mokinių, o paskui dar mažiau. Kai buvo mano klasės mokytoja Žydra, nusprendžiau pasilikti vienerius metus ir baigti studijas su šiais nuostabiais draugais, su kuriais turiu tiek daug nuostabių prisiminimų. Tai mano draugai, su kuriais užaugau, pasitikiu ir kuriuos laikysiu amžinai. Myliu savo klasę kur čia praleidau daug metų. Net jei būdama jaunesnė, nenorėjau eiti į mokyklą ar skųsdavausi dėl namų darbų, tai dabar sužinojau, kaip svarbu lankyti lietuvišką mokyklą. Dabar nekantrauju pamatyti savo draugus mokykloje ir nesiskundžiu dėl duotų darbų. Man ne tik malonu matyti savo draugus, bet ir dalyvauti šokių šventėje bei dalyvauti skautų gyvenime.
Šios mokyklos tradicijos išliko taip ilgai, beprotiška pagalvoti, kad tai, ką dariau būdama jaunesnė, tebetinka ir šiandien. Netgi, mano mama mane mokė ir tebemoko mokinius pirmoje klasėje. Nesigailiu, kad lankiau lituanistinę mokyklą ir galiu pasakyti, kad moku kalbėti ta kalba, kuri yra tokia reta ir kuri yra dalis manęs. Ši mokykla yra viena šeima ir man didelė garbė būti jos dalimi. Taigi, aš atsisveikinu sakydama, “Sudie, mokykla!”.
Antanas Reivydas
Džiaugiuosi, kad šiais metais baigsiu lituanistinę mokyklą! Tačiau, tikrai pasiilgsiu šios vietos. Turiu daug prisiminimų ir žinau, kad mano klasės draugai turi taip pat. Kai pradėjome lankyti šią mokyklą, net neįsivaizdavome, kad čia atsidursime. Dabar klausiame savęs – kur dingo visas laikas? Kiekvienais metais buvome draugais kaip viena didelė šeima. Deja, mūsų šeima pakeliui prarado keletą draugų. Mes skundėmės apie lietuvių namų darbų ruošimą penktadienio vakarais ir apie ankstų kėlimąsi šeštadienio rytais.
O dabar nebeturėsime dėl ko skųstis ir mes ilgėsimės šių laikų. Pasiilgsiu visų smagių dalykų, kuriuos dariau, pavyzdžiui, kai žaisdavau kortų žaidimus su draugais, kai vaikščiodavau į “Gelsoną” pietų ir kai išgirsdavau mokyklos skambutį dienos pabaigoje. Ypač pasiilgsiu visų savo mokytojų, kuriuos turėjau ir mokyklos administracijos. Be jūsų paramos nebūčiau turėjęs tokios nuostabios kelionės. Ir nors ši kelionė eina į pabaigą, ji niekada nebus pamiršta.
Grantas Perevičius
Nei daug, nei mažai, bet viskas užtruko tiktai penkiolika metų. Kaip greitai bėga laikas. Atėjo momentas atsisveikinti. Skamba paskutinis skambutis. Buvo ir džiaugsmo, ir liūdesio. Nors gimiau toli nuo Lietuvos – didžiuojuosi savo lietuviškomis šaknimis. Lituanistinė mokykla visada buvo, yra ir bus mano širdyje. Visada prisiminsiu direktorę Marytę ir visas nuostabias mokytojas. Jos visos puoselėjo mano lietuvių kalbos žinias, kultūrą, tradicijas ir istoriją. Džiaugiuosi sutikęs tiek daug lietuviškų draugų. Buvo smagu dalyvauti ateitininkų ir skautų veikloje, švęsti visas lietuviškas šventes. Taip pat šokiai ir dainavimas užėmė didelį vaidmenį mokyklos gyvenime. Esu dėkingas savo tėvams, kad kiekvieną šeštadienį mane vežiojo į mokyklą. Prisipažinsiu, kad ne visada norėjau anksti keltis, bet tikrai vertėjo. Aš sutikau vieną vyrą, kuris buvo lietuviškos prigimties, bet nemokėjo lietuviškai. Jis gailėjosi, kad jo tėvai neskatino mokintis lietuviškai. Čia yra puikus pavyzdys kaip lietuviška mokykla man buvo reikalinga ir svarbi. Dėkoju dar kartą mokytojams, mamai ir tečiui. Linkiu šitai mokyklai gyvuoti dar daug, daug metų.
Emma Garbisch
Kaip ir daugelis iš mūsų, lankiau lituanistinę mokykla 13 metų ir ji tapo mano antraisiais namais. Kai buvau visai maža, man labai patiko čia būti. Visada turėjau savyje tą pasididžiavimo jausmą, kad lankau dvi mokyklas. Pamenu, kai pasakydavau kitiems, kad šeštadieniais lankau dar kitą mokyklą, jų veide matydavau keistai nustebusią išraišką, kuri reikalaudavo paaiškinimo. Vieni galvojo, kad galbūt aš lankiau kitą mokyklą, nes nebuvau pakankamai protinga arba tai nebuvo mokykla, o labiau vaikų darželis. Visada su šypsena veide jiems paaiškindavau, kad aš esu pusiau lietuvė ir tai yra mano lietuviška mokykla. Deja, tapusi vyresne, lietuvišką mokyklą pradėjau vertinti kaip naštą. Vis skundžiausi tėvams turėsianti eiti į dvi mokyklas ir negalėsianti būti kaip visi kiti, kurie savaitgalį skyrė sau. Kad ir kiek besiskųsdavau, tėvai vis tiek mane čia veždavo. Jeigu atvirai, esu dėkinga, kad jie nekreipė dėmesio į mano skundus ir paliko mane čia mokykloje, nes aš niekada nebūčiau išmokus lietuvių kalbos. Na, o dabar, kai tapau abituriente ir baigiu mokyklą, ir neužilgo paliksiu savo antruosius namus, man yra labai liūdna. Nors laikui bėgant daug kas pasikeitė, bet ši mokykla, mokytojai, mano “lietuviški” draugai, tautiniai šokiai ir dainos, visam laikui išliks giliai mano širdyje.
Kayus Remeika
Man visada patiko eiti į lietuvišką šeštadieninę mokyklą. Visada norėjau eiti, bet ne visada buvo lengviausia, ypač kai šeštadieniais buvo varžybos, bet vis tiek stengiausi suspėti visur. Aš taip didžiuojuosi, kad esu lietuvis ir esu labai dėkingas, kad tėvai mane įtraukė į šią mokyklą. Be lituanistinės mokyklos niekada nebūčiau sutikęs savo artimiausių draugų ir niekada nepatyręs savo paveldo.
Noriu padėkoti visiems savo mokytojams per daugelį metų už jų gerumą ir supratingumą. Prisimenu, kad mano išsilavinimas prasidėjo sunkiai. Visada norėjau būti atokiau nuo visų kitų studentų ir turėti didelį stalą, kuriame tvarkingai ir neurotiškai susidėliočiau savo daiktus. Po kelerių metų, gal ketvirtoje ar penktoje klasėje, susidraugavau su visais ir pradėjau kurti laukinius prisiminimus.
Šiandien aš sėdžiu prieš jus, nesigailėdamas, be liūdesio, ir sakau – Ačiū Mokykla! Dažnai žmonės liūdi, kad tokia nuostabi patirtis pasibaigė, bet ne aš. Yra sena patarlė, kuri sako: neliūdėk, kad viskas baigėsi, būk laimingas, kad taip atsitiko.
Karina Konstantinavičiūtė
Kiekvieną šeštadienio rytą einu į Šv. Kazimiero Lituanistinę mokyklą, esančią visai šalia mano namų. Kai buvau maža, aš sakyčiau, kad man labai nepatiko naudoti pieštuką per savaitės „atostogų“ dieną ir atsisakyti šeštadienio miego ir atsikelti anksti. Bet dabar negalėčiau įsivaizduoti gyvenimo be lietuviškos mokyklos kiekvieną šeštadienį.
Nuo kiškių klasės su mokytoja Kristina darėme daug meno projektų, mokėmės dvibalses pirmoje klasėje, dirbome su daržovėmis antroje klasėje. Visada mano dienos buvo prikimštos su kūrybingais projektais ir pagrindiniais mokslais. Trečioje klasėje su mokytoja Sigita mes mokėmės istoriją ir linksniavimą (mano mėgstamiausia pamoka), ir aš laimėjau trečią vietą mūsų mokyklos kalbos kompetencijoje. Septintoje klasėje mes galėjome dekoruoti mūsų sąsiuvinius su įvairiomis dekoracijomis. O devintoje klasėje su mokytoja Žydra ruoštis sutvirtinimo sakramentui. Aš pajutau, kad mano draugai iš mokyklos pradėjo būti mano geriausiais draugais.
Mano laiką mokykloje aš galiu prisiminti kaip skaitydama “Tarp pilkų debesų” arba šokti ant scenos “Spragtuką”. Bet daug daugiau aš prisimenu laiką su mano draugais.
Aš buvau užauginta su mano draugais nuo pat mažens todėl, kad mes matėmės kiekvieną šeštadienį mokykloje. Čia turėjome repeticijas del Šokių šventės kiekvieną sekmadienį. O dabar mūsų draugystė peržengia mokyklos ribas. Mano draugai iš lietuviškos mokyklos yra tie, su kuriais turėjau tiek daug džiaugsmo ir daug gerų prisiminimų. Jie yra mano draugai kaip mano šeima.
Aš dėkoju lituanistinei mokyklai, kad sutikau daug nuostabių žmonių. Taip pat noriu padėkoti direktorei Marytei už jos darbą ir gerą laiką kiekvienais metais mokykloje. Dėkoju mano mokytojams, kurie įteikė man meilę lietuvių kalbai ir kultūrai. Dėkoju mano tėvams., nes kiekvieną kartą kai sakiau, kad nenoriu eiti į mokyklą, jie stūmė mane. Ačiū, kad mane pastūmėte eiti į lituanistinę mokyklą kur aš puikai užaugiau.
Aš gal pamiršiu kaip teisingai linksniuoti arba visus šokius, kuriuos išmokau per šokių pamokas, bet niekada nepamiršiu juoko, džiaugsmo ir meilės, kurią radau lietuviškoje šeštadieninėje mokykloje.
Gintarė Bartulis
Kai galvoju apie Šv. Kazimiero lituanistinę mokyklą, galvoju apie ankstyvus šeštadienio ryto važiavimus pro Silverlake, ilgas pietų eiles, kurios baigiasi maloniu koldūnų ar balandėlių kvapu, ir visą gyvenimą trunkančią draugystę, prasidėjusią nuo kiškučių.
Čia, lituanistinėje mokykloje, sutikau savo pirmąją draugę – Gretą Perevičiūtę. Mes su Greta gyvename toli viena nuo kitos, retai susitinkame, išskyrus lituanistinius šeštadienius, tačiau iki šiol likome geriausios draugės. Ji yra viena iš tų draugių, kuriai, net jei nekalbame kasdien, vis tiek liekame kaip niekad artimos, kai susitinkame.
Taip pat noriu padėkoti p. Redai Perevičienei, kad visus šiuos metus man buvo kaip antra mama. Dėkoju, kad mane stebite ir visada vedate kartu į savo smagius nuotykius.
Noriu padėkoti mokyklos direktorei Marytei ir visiems mokytojams, kurie pastūmėjo mane tapti geriausia savo versija. Dėkoju, kad padėjote man tokiame jauname amžiuje susiformuoti tokia, kokia esu šiandien.
Noriu padėkoti mokytojai Danguolei už pasitikėjimą, kurį ji man suteikė nuo pat mažens. Dėkoju, kad visada leidote man šokti iš širdies ir tikėjote, kad nesugadinsiu. Noriu pasidalinti keliomis mintimis iš savo asmeninio pasisakymo, skirto p. Danguolei. Mano dvylika metų treniruotės Vaganovos balete buvo pilnos netoleruotinų suklupimų šokiuose. Spindulys nuo baleto skiriasi tuo, kad mūsų šokėjai nėra tobuli. Mes esame žmonės. Mūsų šokiai vaizduoja žmonijos ydas per mūsų pačių suklupimus ir netobulumus. Man labiau patinka šokis su netvarkingu tikslu. Už kiekvieno mūsų gremėzdiško, bet kažkaip harmoningo polka-op ir skip-a-skip slypi maža, bet galinga šalies istorija. Mūsų „Iš Jojo Jojo“ šuoliai – tai nesibaigianti kova už autonomiją. Mūsų „Laimės paukštės“ šokiai – iššaukiantis juokas priespaudos akivaizdoje. Mano asmenybę ir šokio stilių maitino kartos užsispyrimas.
Nuoširdžiai dėkoju savo tėvams, kurie pastūmėjo mane lankyti lituanistinę mokyklą net tomis dienomis, kai norėjau tik miegoti. Mamyte ir tėti, jūsų atsidavimas mokslui įkvepia mane ateityje siekti žvaigždžių. Jūs esate, kodėl aš šiandien čia. Myliu jus visa širdimi.
Maximus Bruožis
Rašau šį laišką norėdamas išreikšti didelę padėką p. Marytei, p. Vitalijai ir visoms mokytojoms, kurios mane mokino šiuos praėjusius 14 metų. Aš ypatingai dėkingas už jūsų kantrybę, rūpestį ir stiprią paramą, kurią man suteikėte visus šiuos metus.
Nuo kiškių klasės iki seminaro man lieka gražūs prisiminimai. Atsimenu daugybę puikių akimirkų, kurias praleidau mokykloje. Prisimenu savo pirmąją dieną mokykloje, kai buvau linksmas kiškiukas ir truputį nervingas, bet aš žinojau, kad viskas bus gerai, nes mano broliukas ir sesutė buvo toje pačioje mokykloje su manimi. Mokyklos šiltas priėmimas, mane ramino ir suteikė saugumo jausmą. Prisimenu ir daugybę kitų laikų – ypatingai visas draugystes, Kalėdų Eglutės pasirodymus, konkursus, minėjimus, tautinių šokių ir dainavimo pamokas.
Mane visadą stebino visų mokytojų įsipareigojimas ir atsidavimas mokinių lavinimui. Mokytojų pastangų dėka aš susipažindinau su lietuvių kalba ir literatūra, Lietuvos istorija ir kultūra. Aš esu labai dėkingas, nes tikiu, kad tai padėjo man tapti geru studentu ir puikiai parengė mane tolimesniam gyvenimui.
Dar kartą norėčiau išreikšti savo didelę padėką visoms mokytojoms už visa, ką man davėte. Jūsų pastangos ir rūpestis padėjo man suprasti svarbumą mano senelių gimtinės, meilę Lietuvai ir norą išlaikyti lietuvybę. Manau, kad mano laikas lietuviškoje mokykloje neabejotinai paliks ne tik malonius, bet ir neįkainojamus prisiminimus.
Julius Čelkis
Keturiolika metų praėjo greitai. Žiūrint atgal, aš džiaugiuosi, kad lankiau lietuvišką mokyklą. Buvo metų, kur gal nelabai norėjau eiti, bet mažai.
Lietuvių kalba man labai svarbi, nes mano tėvelis, močiutė, pusbroliai ir pusseserės gyvena Lietuvoje. Ir aš jaučiu lietuvybę labai stipriai savyje.
Mano geriausi draugai yra lietuviai ir jaučiuosi labai laimingas dėl tų draugysčių. Noriu padėkoti visiems mokytojams, kurie mane mokino. Žinau, kad daug darbo.
Šį rudenį lankysiu universitetą ir bus keista nebeateiti į lietuvišką mokyklą. Pasiilgsiu draugų, bet žinau palaikysiu ryšius su jais. Raginu visus eiti į seminarą ir baigti lietuvišką mokyklą, yra labai geras jausmas.
