Mokykla – tai vieta, kur įvyksta visos mūsų gyvenimo patirtys
Mokykla toks trumpas žodis, turintis tiek daug reikšmių kiekvienam iš mūsų. Kai kuriems išgirdus žodį „mokykla“, pirmiausia, galbūt ateina mintys kaip namų darbai, draugai, kolegos, mokytojai, renginiai, projektai, šventės, susitikimai.
Man pirma mintis, išgirdus žodį „mokykla“ – mokiniai. Mokiniai su kuriais man teko susipažinti. Mokiniai, kuriuos mokiau. Mokiniai, kuriuos pažįstu daug metų. Mokiniai, kurie visada bus mano gyvenimo dalis. Mokiniai, kurie rūpi nepaisant to, kiek laiko su jais nebendrauji, nematai. Mokiniai, kuriuos visada norisi sutikti.
Neakivaizdžiai susitikau su buvusiais mokiniais Darija Pakuckaite, Gintaru Baipšiu, Gabija Petrulyte. Buvo labai įdomu sužinoti kaip jiems sekasi siekti savų tikslų gyvenime ir ar prisimena šv. Kazimiero lituanistinę mokyklą, kuri visus 2019-2020 mokslo metus švenčia mokyklos 70-metį.
Papasakokite trumpai apie savo šeimą:
Darija – aš gimiau Punske, Lenkijoje, lietuviškoje šeimoje. Su tėčiu Tomu ir mama Danute persikėlėme gyventi i Kaliforniją, Los Angeles, kai man buvo 6 metai. Jau pirmais gyvenimo metais Amerikoje pradėjau lankyti šv. Kazimiero lituanistinę mokyklą. Baigiau mokyklą 2018 metais, o mano brolis Andrius šiuo metu yra šeštoje klasėje.
Gintaras – mamos vardas Laima, mano seneliai Algimantas ir Audronė Žemaitaičiai. Mano tėvo vardas Aleksas, seneliai Vaidotas ir Rimvyda Baipšiai. Aš turiu jaunesnę sesę Saulę ir šunį Cisco. Gimiau Los Andžele ir iki beveik 3 metų su tėvais gyvenome Santa Monika. Kai gimė sesuo Saulė, atsikraustėme į Westchesterį, prie Los Angeles aerodromo.
Kas yra didžiausias pavyzdys tavo gyvenime?
Darija – man didžiausias pavyzdys – tai mano tėvai. Nežinodami anglų kalbos ir toli nuo gimtųjų namų, sunkai dirbo, kad suteiktų man ir broliui galimybes, kurias šiandien turime.
Gintaras – mano didžiausi pavyzdžiai yra mano seneliai. Visi su šeimomis pabėgo iš Lietuvos, kai jie buvo jauni. Mano tėvukui Algimantui Žemaitaičiui buvo 14 metų, tai jis labai daug atsimena ir man pasakoja apie karo laikotarpį. Jų istorijos man primena, kad Dievas labai laimino mano gyvenimą, ir kad reikia visada tikėti, kad gyvenimo aplinkybės visada gali pagerėti su viltimi.
Darija, 2018 m. baigei lituanistinę mokyklą. Buvai apdovanota Lietuvos 100-mečio jubiliejine premija. Pasidalink prisiminimais iš lituanistinės mokyklos.
Nors aš gerai išmokau kalbėti lietuviškai gyvendama Punske, lituanistinė mokykla išmokė mane rašymo, skaitymo, ir giliau supažindino su Lietuvos istorija ir kultūra. Taip pat, turėjau galimybę prisijungti prie skautų ir tautinių šokių grupės. Dėka to, susiradau geriausius savo draugus. Visada prisiminsiu nedidelę mūsų klasę ir valandas praleistas kartu linksniuojant ir deklamuojant.
Gintarai, 2018 m. baigei savo kasdieninę mokyklą, bet toliau nuotoliniu būdu mokeisi šv. Kazimiero lituanistinėje mokykloje, kurią baigei 2019 m. Buvai apdovanotas mokyklos steigėjo prelato Jono Kučingio premija. Kokie prisiminimai išliko iš lituanistinės mokyklos?
Esu ypatingai dėkingas, kad šv. Kazimiero parapija man skyrė šią premiją. Tai reiškia, kad parapijiečiai pasitiki manimi, kad mano prisijungimas ir įtaka mūsų bendruomenei buvo taip gražiai įvertinta. Man išliko geriausi mokyklos prisiminimai, kai su draugais turėjau progą diskutuoti įvairiomis temomis apie Lietuvą ir lietuvybę, ir tik lietuviškai. Nors mums kartais buvo sunku kai kurias temas diskutuoti lietuviškai, ypač kai mūsų lietuviškas žodynas nėra gana platus, išreiškiant mūsų mintis, dar vis smagu apie tai prisiminti.
Darija, 2019 m. vasarą su LISS programa dalyvavai Lietuvoje. Gal gali papasakoti plačiau, kas tai yra, kodėl tu sumanei dalyvauti.
Su LISS programa penkias savaites gyvenau ir turėjau stažuotę Vilniuje pagal mano pasirinktą kryptį. Aš dirbau su BEF LT, tai aplinkosaugos organizacija. Turėjau labai unikalią galimybę prisidėti prie nykstančių paukščių išsaugojimo projekto. Taip pat, programos vadovė Romena Ciūtienė ir jos šeima paruošė mums visokiausius užsiėmimus laisvalaikiui. Mes skridome oro balionu, aplankėme Nidą, ir bridome per Lietuvos pelkes. Labiausiai man atmintyje išliko tai, kad mes dalyvavome Lietuvos prezidento G. Nausėdos inauguracijoje. LISS programos dėka, aš pažinau Lietuvą daug geriau, pastiprinau savo lietuvių kalbą, gavau darbo patirtį, ir suradau grupę naujų draugų.
Gintarai, 2019 m. lapkričio mėnesį dalyvavai LA Katedroje, kur buvai iškilmingai apdovanotas kaip jaunas patarnaujas (taip pat Darija Pakuckaitė ir Gabija Petrulytė). Ką tau tai reiškia?
Aš manau, kad visi katalikai stengiasi būti geri Dievo akyse. Tai mane ragina daryti daug gero šiame pasaulyje.
Kur dabar mokaisi, kaip sekasi? Kokie ateities planai?
Darija – aš dabar antrus metus mokausi Cornell Universiteto inžinerijos mokykloje, ir planuoju gauti civilinės inžinerijos laipsnį. Mane labai domina vandens išteklių valdymas, tai mokykloje prisijungiau prie Engineers Without Borders projektų komandos. Laisvalaikio metu aš žaidžiu ultimate frisbee komandoje.
Gintaras – mokausi California Polytechnic State University in San Luis Obispo (Cal Poly SLO), studijuoju mechaninę inžineriją. O po mokslų, planuoju dirbti Kalifornijoje, o gal Lietuvoje, nes man labai svarbu išlaikyti savo ryšį su lietuvybe.
Visus 2019-2020 mokslo metus šv. Kazimiero lituanistinė mokykla švenčia 70-metį. Ką norėtumėte palinkėti?
Darija – linkiu mokyklai dar gyvuoti daug metų, ištvermės vadovams ir mokytojams. Linkiu, kad šv. Kazimiero lituanistinė mokykla būtų pavyzdys kitoms mokykloms, kad jos vardas skambėtų visame pasaulyje.
Gintaras – linkiu dar 70 metų mokyklai, ir dar daugiau. Raginu visiems stengtis daugiau kalbėti lietuviškai. Mokiniams reikia drįsti kalbėti lietuviškai klasės metu, nes mokytoja klaidas pataiso ir tai palengvina pamokas. Švęskime lietuviškumą, prisiminkime kodėl taip svarbu yra mūsų mažą Lietuvą išsaugoti. O mūsų mokyklą yra dovana mums!
Gabija Petrulytė penkiolika metų mokėsi ir 2019 m. baigė Los Angeles šv.Kazimiero lituanistinę mokyklą, kasdieninę mokyklą, ir jau išvyko į universitetą. Pažįstu Gabiją nuo ketvirtos klasės kaip šaunią mokinukę. Vyresnėse klasėse labai aktyviai dalyvavo klasės ir mokyklos veikloje, įvairiose organizacijose, visada turėjo gausybę idėjų ir labai pareigingai atlikdavo Bet labiausiai mane sujaudindavo, kai beveik kas sekmadienį sutikdavau lietuviškose mišiose su šeima ar vieną, ar padedant klebonui Tomui. Todėl Gabijos paprašiau papasakoti apie savo šeimą, ateities planus ir kas jai yra lietuvybė.
Gabija, papasakok apie savo šeimą. – Man šeima yra labai svarbi. Nuo pat mažens, kaip prisimenu, mes kartu vakarieniavome, kas savaitgalį vykome į lietuviškas mišias parapijoje, ir kas vasarą keliavome kur nors. Mano jaunesnės sesės Breka ir Dainava man visada padeda su bet kokia problema. Mes kartu juokavome ir verkėme – jos yra mano geriausios draugės. Mano tėvai Undinė ir Karis Petruliai mane visada remia, padeda. Tetos, dėdės, seneliai, pusbroliai ir pusseserės visada man primena, kad mane myli.
Kas tau yra didžiausias pavyzdys? – Tai mano tėvai Karis ir Undinė. Jie mane augino lietuviškoje šeimoje, visada ragino kalbėti lietuviškai, nesvarbu, kad mums buvo sunku. Pirmiausia, jie visada galvojo apie mane ir seses. Jų meilė įkvepė mane, ir kai turėsiu savo vaikų, žinosiu kaip juos mylėti ir ugdyti.
Daugelį metų dalyvavai įvairiuose projektuose savo kasdieninėje ir lituanistinėje mokykloje. Kodėl? Kas tave viliojo tai daryti? – Labai rūpi visada man būti užimtai. Aš visai nemėgstu sėdėti namuose, nes tada pradedu pasiilgti draugų ir gerų prisiminimų. Tai, kai galiu, aš bandau dalyvauti įvairiuose projektuose. Kasdieninėje mokykloje aš buvau politinio klubo prezidentė, nes noriu tapti politike, ir man labai įdomu kaip mūsų šalis veikia. Kas savaitgalį aš noriu kuo daugiau bendrauti su lietuviais, tai lankiau lituanistinę mokyklą, skautus, ateitininkus, ir bažnyčią. Man rūpi išlaikyti šią kultūrą, kuri man duoda galimybę šnekėti paslaptinga kalba, išlaikyti draugystę su žmonėmis kituose kraštuose ir valstybėse.
Kaip surandai laiko visiems užsiėmimams? – Aš viską mėgstu planuoti. Be plano aš negalėčiau visko atlikti. Per savaitę svarbiausia man yra mokykla, sportas, ir mokyklos užsiėmimai. Savaitgaliais aš tik bandau galvoti ir rūpintis apie lietuviškas veiklas. Kai viskas tvarkoje, tai galiu viską puikiai atlikti.
Ar lieka laiko laisvalaikiui? Ką tuomet veiki? – Kai lieka laiko laisvalaikiui, bandau skaityti, sportuoti, žaisti golfą, bendrauti su šeima ir draugais. Aš labiausiai mėgstu skaityti apie istoriją ir karo laikus, nes man labai įdomu kaip viskas keičiasi. Mačiau kaip tėtė mėgsta važiuoti į kalnus arba prie vandens, kad nusiramintų. Todėl su šeima ar draugais labai mėgstu iškylauti, nes mane tai džiugina.
Papasasakok daugiau apie 2019 m. vasaros projektus, kaip sugalvojai savanoriauti Lietuvoje. – Vasarą aš savanoriavau Žemaičių Kalvarijoje “Vilties Vėrinėliai” vaikų centre. Čikagoje prieš 20 metų buvo įkurta organizacija “Vaiko vartai į mokslą”, ir kas dveji metai siunčia Amerikos lietuvius savanoriauti įvariuose vaikų centruose. Aš, Aistė, Lukas, ir Rytas žaidėme su vaikais, prižiūrėjome juos, ir labai susidraugavome per mėnesį. Aš grįžau, bet vėl norėčiau sugrįžti į Kalvariją su draugais. Taip pat vasarą buvau stovyklautoja moksleivių stovykloje Dainavoje ir vadove jaunučių stovykloje.
2019 m. baigei kasdieninę ir šv.Kazimiero lituanistinę mokyklą, buvai apdovanota klebono Tomo Karanausko premija. – Man labai rūpi kiekvieną savaitgalį važiuoti į bažnyčią. Kai choras pradeda giedoti, kai visi parapiečiai kartu atsako į kunigą, ir kai matau pažįstamus veidus, aš jaučiu Dievą, jo jėgą. Aš galiu mąstyti apie savaitės problemas, galvoti apie ką kunigas kalba, ir jausti tą meilę tėvynei, kuri man taip svarbi. Man labai rūpi ta valanda kas savaitę, kur galiu galvoti apie Dievą lietuviškai.
Kaip sugalvojote atkurti LA Jaunimo sąjungą? – Mes atkūrėme LA Jaunimo sąjungą, kad galėtume toliau tęsti ryšį su mūsų gimtine. Aš su Gintaru Baipšiu ir Linu Šepiku pradėjome planuoti susitikimus ir renginius, kad būtų priežasčių visus pamatyti.
Kokie tavo ateities planai? – Aš dabar studijuoju tarptautinius santykius George Washington Universitete, Washington DC. Aš noriu dirbti srityje, kuri sujungia mano meilę Lietuvai ir Amerikai. Aš planuoju tapti ambasadore arba diplomate, nes galėčiau dirbti abiems šalims. Noriu labai išlaikyti lietuvybę tokiu būdu.
2019-2020 mokslo metais šv.Kazimiero lituanistinė mokykla pradėjo 70 –uosius mokslo metus, ką norėtum palinkėti. – Aš norėčiau palinkėti, kad mano mylimai mokyklai dar 70 metų būtų mokinių ir veiklos. Ši mokykla padėjo man užaugti ir davė progą kas savaitę daug išmokti ir bendrauti su draugais. Valio!
Vitalija Virbukienė,
Šv. Kazimiero lituanistinės mokyklos
11-12 kl. (seminaro) mokytoja
