Gyvename laikais, kai pasaulis pilnut pilnutėlis…jis toks didelis ir neaprėpiamas…Tai kur tame pasaulyje esu aš? Ar čia kur gyvenu? Kur mano pradžia? Čia, kur mano tėvai ir seneliai, kur mano istorija, kalba? Čia, kur man viskas pažįstama ir sava? Kas aš esu?
Los Angeles šv. Kazimiero lituanistinė mokykla jau daugelį metų kasmet organizuoja JAV LB Vakarinio Pakraščio Švietimo Tarybos lituanistinių mokyklų mokytojų konferencijas. Jau šeštą kartą į konferencijos darbotvarkę įtraukiamas mokinių ir tėvų simpoziumas. Kiekvienais metais parenkama skirtinga tema, kaip antai, ‘Kaip technologijos paveikia vaikus, jaunimą ir lietuvybės išlaikymą?”, “Anglų kalba vyrauja visame pasaulyje, ar reikės kalbėti lietuviškai ateityje?”, “Kokios vertybės yra svarbios jūsų dabartiniame gyvenime? Kokių įgūdžių/asmeninių savybių reikės ateityje, besikeičiančiame pasaulyje?”, “Koks yra šių dienų mokinys?”, “Iššūkiai, problemos ir sunkumai su kuriais susiduria jaunimas?”.
Šių metų sausio 22 dieną, įvykusio simpoziumo tema buvo “Kas aš esu?”, kuriame pasisakė mokyklos mokinių tėvai Miranda Donovan, Tara Barauskaitė, Aidas Mattis ir 11-12 klasės mokiniai.
Seminaristai rinkosi sau artimas potemes, kurios juos jaudina, kurios jiems yra svarbios ir aktualios, todėl visi pasisakymai skirtingi, įdomūs, nuoširdūs.
Airija Donovan, 12 kl. – Labas visiems! Kaip daugelis iš jūsų žinote, mano vardas yra Airija. Aš lankau Šv. Kazimiero Lituanistinę Mokyklą jau 15 metų, pradedant su Kiškių skyriumi. Dabar esu seminaristė ir aš ruošiuosi baigti savo paskutinius mokslo metus. O dabar aš noriu pasakyti jums vieną dalyką, kurį aš ypatingai pamilau lankydama lietuvišką mokyklą…Niekas klaidingai netaria mano vardo!
Amerikiečių mokykloje mano unikalus vardas kartais sudaro sunkumų – net draugai, kurie mane jau senai pažįsta, stengiasi iš visų jėgų ištarti vardą taisyklingai. Vardas yra “Airija.” Girdėjau įvairiai ištariant: nuo Arianos (kur gi girdisi raidė “n”?), net ir popularios Arią (aš mėgstu dainuoti, bet nesu daina). Aš net girdėjau Area (pavyzdžiui kaip Area 51) arba mano mėgiamiausias – tuščias spoksojimas, sekant su ištęstu “Whaaaaaaaat?”
Airija – lietuviškai išverčiant yra šalies vardas. Taip pat yra populiarios muzikinės grupės pavadinimas. Tačiau, angliškai, kažin kaip pasidaro supainiojimas – tikras liežuvio laužymas. Mano tėveliai išrinko šitą vardą, kadangi mama yra lietuvaitė, o tėtė yra airis. Airija reiškia airių žemę. Normaliai aš kasdien girdžiu, “Hi, Airija!” Bet lietuviškame susitikime mano smegenys girdi, “Labas, Ireland!”. Man, atrodo, kai girdžiu taisyklingai ištarant, padeda mano smegenims su išvertimu.
Man patinka mano vardas – jis yra vienas iš daug dalykų, kuris padaro mane unikalią. Ir aš patinka kaip jis sujungė mano tėvų kultūras. Aš didžiuojuosi – kas aš esu! Ir aš esu dėkinga visiems, kurie visuomet ištaria mano vardą taisyklingai.
Ema Klimauskaitė, 12 kl. – Žodį „namai“ žinome vos pradėję kalbėti, vadinasi, šis žodis tikrai yra labai svarbus kiekvieno iš mūsų gyvenime. Namai, tokia jauki vieta, kur artimieji susitinka vakarais po įvairiausių dienos darbų. Namai, tai ten, kur yra tavo nuosava lova, tavo daiktai, ta vieta, kur galima pasislėpti nuo supančio pasaulio. Namai yra daugiau negu pastatas su keturiomis sienomis.
Aš gimiau ir augau Los Angeles, kaip ir mano jaunesnė sesė. Mano senelių namai Lietuvoje. Aš laiminga, kad turėjau galimybę visas vasaras praleisti Lietuvoje su savo seneliais, tetom, dėdėm, puseserėm ir pusbroliais. Kada mes skrendame į Lietuvą, aš iš tėvų girdžiu, “Skrendam NAMO!”. Jie neskrenda į Lietuvą, jie skrenda Namo. Nors aš gimiau čia Los Angeles, aš jaučiu, kad mano tikrieji namai yra ten toli, kur praleidau visas savo vasaras. Los Angeles yra smagu, parduotuvės, muziejai, mano mokyklos, plaukimo komandos draugai… Nuostabi gamta, kalnai, palmės, vandenynas… Tačiau mane visados traukia į Lietuvą. Ta laisvė pas senelius kaime, kur galiu šokinėti į balą ir gaudyti varles, išsipurvinti moliu su puseserėm ir pusbroliais, plaukioti ežere, eiti į mišką grybauti. O pas kitą močiutę, kuri gyvena mieste, Alytuje, žiūrėti pro penkto aukšto langą į mišką, klausyti kaip lyja lietus ir kaip mašinos pravažiuoja per užsemtą gatvę. Senelių pasakojimai, linksmybės su puseserėmis ir pusbroliais. Žmonėms patinka Los Angelo triukšmas, judėjimas, galimybės, kurių nėra mažoje šalyje, mažame mieste. Bet tikri namai ten, kur jaučiuosi laiminga, ten kur šeima ir visa likusi giminė. Nors gimiau Los Angeles, jaučiu kad mano namai ten, kur senelių ir tėvų namai – Lietuvoje.
Vaiva Puodžiūnaitė, 12 kl. – Labas, mano vardas Vaiva. Temą, kurią šiandien pasirinkau kalbėti, yra “Kas aš esu ir kuo noriu būti”. Pradėkime nuo to, kas aš esu. Esu vyriausia iš trijų vaikų. Turiu brolį Eriką ir sesutę Liną. Mano mama Živilė ir tėtis Stepas yra iš Kalifornijos ir Čikagos, o visi keturi mano seneliai čia atvyko iš Lietuvos.
Didžiausia dalis to, kas esu, yra mano negalia, vadinama Spina Bifida. Visas mano gyvenimas dėl negalios yra kaip ratas kur nesustoja suktis. Per beveik visą gyvenimą iki šol naudoju krukius ir kartais vežimėlį.
Nuo mažens maniau, kad būsiu kaip dainininkė Kelly Clarkson. Nors ta svajonė neišnyko, nemanau, kad supratau, kad gyvenimas gali trukdyti šiai svajonei. Prisimenu, kaip žiūrėjau „You Tube“vaizdo apie Kelly ir galvojau, kad galėčiau padaryti tą patį. Nors aš visiškai galėjau, bet pamiršau, kad mano didžiausias iššūkis buvo vaikščioti per klasę mokykloje ar net namuose per kiemą, tai aišku, negalėčiau vaikščioti scenoje. Nedainuoti kiekvieną dieną man buvo sunku, bet greitai sužinojau, kad galiu gan gerai mesti daiktus, ypač rutulio stūmimas ir disko metimas (shot put ir discus). Daug reikėjo sunkaus darbo ir atsidavimo sportui, kad galėčiau pranešti visiems: būdama pirmokė gimnazijoje, aš laimėjau CIF valstybės čempionų vardą. Dabar man liko maždaug 5 mėnesiai iki mano baigimo iš Notre Dame High School.
Kalbant apie tai, kaip atrodo mano ateitis ir kuo aš noriu būti po Notre Dame High School, pirmiausia, būtų geras mano mokymasis. Šiuo metu dvi mano mėgstamiausios mokyklos yra Belmont University ir San Diego State University. Abi mokyklos siūlo nuostabias sporto programas, kurias galėčiau rinktis. Abi turi choro arba pasirodymų programą, ir jos abi siūlo kursus, kurie man gali būti įdomūs, kaip psichologija. Taip pat planuoju sunkiai dirbti treniruotėse, kad galėčiau dalyvauti 2028 metais paralimpinėse žaidynėse čia, Los Andžele.
Vienintelis, žinantis kur aš keliauju – yra Dievas, tai viskas ant šio popieriaus lapo gali būti netikslu, bet aš planuoju padaryti viską, ką galiu ir stengtis per visą savo gyvenimą.
Benas Rosegard, 12 kl. – Gimiau ir užaugau Kalifornijoje. Kiekvieną vasarą, nuo tada kai man dar nebuvo suėję vieneri metai, skrendu į mamos gimtinę Lietuvą. Mamos visa šeima gyvena Lietuvoje. Mano proseneliai iš tėtės pusės gyveno Norvegijoje. Senelis ir mano tėtis užaugo Kalifornijoje. Jie neišlaikė norvegiškos kalbos ir tradicijų, ir šiandien jau jie nekalba norvegų kalba.
Man reikalinga lietuvių kalba, kad susikalbėčiau su močiute ir seneliu Lietuvoje. Aš labai pasiilgstu savo Babos! Ji gyvena Kėdainiuose, man skaniai kepa blynus ir kibinus, tai mano mėgstamiausias maistas Lietuvoje. Kai man buvo 10 metų, aš gyvenau 6 mėnesius Vilniuje ir ėjau į mokyklą. Pernai per Covid-19 karantiną irgi ilgą laiką gyvenau Lietuvoje, nes galėjau mokytis nuotoliniu būdu savo kasdieninėje ir lituanistinėje mokykloje.
Lietuva yra mano antrieji namai. Aš taip dažnai būnu Lietuvoje, kad labai gerai pažįstu Vilniaus senamiestį, nes mėgstu išeiti pasivaikščioti ir paklaidžioti senamiesčio gatvelėmis.
Gintarė Bartulis, 11 kl. – Kas aš esu? Aš esu Amber Gintarė Bartulis, šešiolikos metų mergaitė, gyvenanti Los Andželo širdyje, Kalifornijoje. Esu studentė, visą gyvenimą lankiusi tas pačias dvi mokyklas: Notre Dame Akademiją ir Švento Kazimiero lituanistinę mokyklą. Esu dviejų skirtingų kultūrų, lietuvių ir amerikiečių, derinys.
Jūs žinote kas aš esu, bet ar žinote kuo aš noriu būti ateityje? Po dešimties metų save matau kaip Amber Gintarė Bartulis – sėkmingiausio Amerikos verslų įkūrėja ir vadovė. Verslo idėja visada buvo dalis mano gyvenimo nuo vaikystės. Pirmą kartą su verslo pasauliu susipažinau darželyje, vykusiame inovacijų konkurse, kuriame Kalifornijoje laimėjau pirmąją vietą, nes sukūriau idėją dėl produkto labai panašaus į Apple Watch. Po to sukūriau savo pirmą verslą penkių metų, kai darželyje klasiokams pardaviau apyrankes. Tai buvo pirmas kartas, kai užsidirbau sau pinigų. Man taip patiko, kad įkvėpė pradėti daugiau verslų. Nuo šešerių iki dešimties metų turėjau keletą mažų verslų, tokių kaip limonado stendai, dekoruotos kriauklės, rankų darbo vėduoklės, kurias pardaviau Lietuvoje prie Baltijos jūros su savo pusesere. Mano įsimintiniausias verslas buvo “Moi Slimes,” kurį vykdžiau nuo vienuolikos iki trylikos metų. Šiuo metu neturiu savo verslo, užsiimu vadyba. Mano mėgstamiausias dalykas versle, kad jis leidžia būti kūrybingam. Mano galvoje visada sukasi tiek daug idėjų ir man patinka, kai galiu jas įgyvendinti ir iš jų užsidirbti pinigų. Man taip pat patinka, kad verslas yra labai lankstus. Tikiuosi, kad kai pamatysiu jus po dešimties metų, mano verslo svajonės išsipildys!
Maximus Vytautas Bruožis, 11 kl. – Mano tėveliai išrinko man antrą vardą Vytautas, kad pagerbtų mano senelį Vytautą Čekanauską. Mano senelis buvo Lietuvos Garbės konsulas Los Angeles trisdešimt trejus metus. Jis visą savo gyvenimą paskyrė padėti Lietuvai. Nors jis mirė, kai man buvo ketveri metai, aš jį vis dar gerai prisimenu. Jis man buvo senelis, bet jis taip pat buvo svarbus lietuvių bendruomenės narys.
Jis kaip Garbės konsulas – Vytautas Čekanauskas – atstovavo Lietuvą tarptautinėse Los Angeles srities bendruomenėse. Jis buvo toks žmogus, kuris su visais elgėsi oriai, nes visi žmonės buvo jam labai svarbūs. Prieš Lietuvos nepriklausomybę jis praleido daug laiko, skleisdamas žinią apie Lietuvą. Jis palaikė gerus santykius su spauda, siekdamas informuoti apie Lietuvos nelegalią sovietinę okupaciją. Po Lietuvos nepriklausomybės jis tęsė sunkų darbą ir palaikė ryšius tarptautinėje bendruomenėje, priimdavo daugybę garbingų asmenų. Jo diplomatinė veikla įpareigodavo dalyvauti įvairiuose renginiuose, dažnai buvo kaip pagrindinio pranešimo autorius. Mano senelis turėjo plačių ryšių tarp angliškai kalbančių žmonių, todėl buvo daugelį JAV organizacijų narys. Tai reikšmingai pasitarnaudavo platinti lietuviškas idėjas tarp svetimtaučių. Jis visuomet buvo pasiryžęs suprasti ir patarti žmonėms. Visuomeninėje ir politinėje veikloje jis buvo džentelmenas, puikus šeimos tėvas, nuoširdus draugas.
Vienas iš mano mėgstamiausių prisiminimų kai senelis ateidavo mus aplankyti su pilna lėkšte sausainių ir mes šaukdavome “Cookie Monster atėjo” ir visi bėgdavome paskui jį. Jis visada rasdavo laiko savo šeimai, nes šeima buvo pats svarbiausias dalykas. Mūsų visa šeima ir aš – vis dar jo labai ilgimės.
Julius Čelkis. 11 kl. – Mano vardas yra Julius. Aš gyvenu su mano broliu Linu ir mama. Mes kiekvieną vasarą važiuojame į Lietuvą. Ten gyvename Kaune su mano tėčiu ir močiute. Mano tėtė gyvena Kauno senamiesty, todėl kiekvieną vakarą einame pasivaikšcioti. Taip pat daug bendraujame su mano pusbroliu ir pussesere.
Mes su tėčiu labai mėgstame valgyti cepelinus, todėl kartais varžomės, kuris daugiau suvalgys jų. Taip pat labai mėgstame močiutės koldūnus, nes labai labai jie skanūs. Visi kartu vykstame į mišką grybauti, rinkti žemuoges ir mėlynes, nes mano mėgstamiausios uogos yra žemuogės. Man labai patinka žvejoti su tėčiu ir broliu. O labiausiai mėgstu saulėlydžius Lietuvoje. Deja, Lietuvoje labai dažnai lyja, todėl ne kartą sušlapome kai važinėjomės su dviračiais. Visada labai greitai prabėga atostogos Lietuvoje, todėl labai laukiu vėl kitų. Mano mėgstamiausias dalykas pasaulyje – mano šeima ir Lietuva.
Grantas Perevičius, 11 kl. – Mano namuose yra daiktas, kuris atkeliavo iš mano tėčio senelio. Tas daiktas praėjo keturias kartas ir aš planuoju tęsti šią tradiciją toliau. Šitas daiktas pagamintas ne Lietuvoje 19 amžiaus pabaigoje. Ant to daikto viskas parašyta vokiečių kalba, tai reiškia, kad gali būti pagamintas Vokietijoje, Austrijoje ar Šveicarijoje. Tai nėra termometras ar pirmo būtinumo daiktas namuose. Tas daiktas veikia nuo atmosferinio oro spaudimo ir sužinai koks oras bus artimiausiu metu, pvz., rytoj bus labai geras oras ar tiktai geras, bus vėjas, audra ar lietus. Ar galite atspėti kas tai?… Kadangi oro spaudimo matavimo vienetas yra baras, todėl šis prietaisas vadinamas barometru. Tai yra mūsų šeimoje seniausias daiktas, kurį saugome kaip šeimos relikviją.
Gabia Paliulytė, 11 kl. – Mano vardas yra Gabia. Aš esu lietuvė ir mėgstu žaisti tinklinį. Tai dauguma, amerikietiškos mokyklos draugų žino apie mane. Aš tinklinį pradėjau žaisti šeštoje klasėje ir tai yra mano gyvenimo dalis. Žaidžiu, mokausiu, praktikuoju, bendrauju su draugais ir elgiuosiu kaip įprasta amerikietė. Bet tai dar ne viskas.
Aš esu unikali nuo savo draugų amerikiečių, nes aš esu – lietuvė. Tai yra dar viena mano gyvenimo didelė dalis. Kasmet nuo zuikių grupės einu į lituanistinę mokyklą, mokykloje šoku tautinius šokius, einu į skautus ir keliauju į Lietuvą. Mes esame skirtingi. Mėgstu kultūrą, kuria mes ir mano draugai lietuviai bendraujame. Mes visi tokie skirtingi ir tikriausiai niekada nedraugaučiau su kai kuriais iš jų jeigu eitumėme į tą pačią kasdieninę mokyklą. Turime skirtingus pomėgius ir esame skirtingos asmenybės. Bet mus visus vienija mūsų kultūra, nes esame lietuviai. Mes planuojame susitikti po mokyklos savo laisvalaikio metu. Kartais mes susitinkame poromis arba kaip grupė. Pavyzdžiui, vieną kartą mes visi susitikome paplūdimyje vasarą ir tai buvo viena geriausių dienų mano gyvenime. Tai yra ką aš labai branginu, nes tai labai reta. Ne visi turi tokią bendruomenę kaip mūsų.
Emma Garbisch, 11 kl. – Kai iškilo Covid-19 virusas ir vietoj “2 savaičių” priverstinių atostogų, gavome beveik 2 metus vadinamo “namų arešto” atostogų, supratau, kad tai gali būti laikas, kai galiu būti viena ir iš tikrųjų išsiaiškinti, kas man patinka ir kas aš esu.
Būdama namuose užsiėmiau daugybę dalykų, tokių kaip piešimas ir kitomis dailės rūšimis. Išbandžiau įvairius muzikos stilius, šokius ir žaidžiau įvairius žaidimus kompiuteryje. Po to visi šie įvairūs užsiėmimai nusibodo, nusprendžiau pabandyti susirasti draugų internete. 2020 m. vasarą suradau nuostabią grupę žmonių, kurioje visi domimės viena muzikos grupe. Iki šios dienos dauguma iš mūsų vis dar esame draugai ir radome kitų mums patinkančių dalykų. Taip pat 2020 m. pradėjau savo mėgstamiausių muzikos grupių albumų kolekciją, todėl ant mano kambario sienų galite pamatyti tiek daug plakatų.
Karina Konstantinavičiūtė 11 kl. – Aš esu ta mergaitė, kuri užaugo su savo seneliais, kurie arti gyvena, kurie savo namuose kepa blynelius pusryčiams. Aš visada galiu naudoti savo senelio foto kamerą ir groti pianinu kaip jis groja. Nuo pat mažens aš randu mano senelius visose mano gyvenimo įvykiuose. Bet labiausiai aš noriu būti nuostabiausias žmogus mano senelio akyse.
Mano senelis Rolandas Giedraitis gimė Kaune. Kai jam buvo šešeri metai, artėjant Sovietų antplūdžiui, jų šeima pasitraukė į Vakarus ir gyveno Vokietijoje iki atvykimo į Ameriką 1949 metais. Mano senelis Rolandas ir jo šeima atvyko į New Britain, CT. Ten jis studijavo biologiją University of Connecticut. Po to kraustėsi į Nova Scotia, kur gavo jo DDS Dalhousie Universitete ir savanoriškai įsirašė į US kariuomenę.
Mano senelis Rolandas sutiko močiutę Danutę Kennebunk Port, Maine, ir persikraustė į Kaliforniją 1968 metais, kur gimė mano mama. Mano senelis ir močiutė įkūrė jų dantistų ofisą. Jie aktyviai įsijungė ir iki šiol dalyvauja lietuvių bendruomenėje. Prieš keletą mano senelis mokė seminaristus mūsų lituanistinėje mokykloje.
Mano gyvenimas labai skirtingas, negu mano senelio, bet aš tikrai matau jo įtaką manyje. Man patinka biologija kaip jam, aš noriu dirbti su aplinka ir padėti pasauliui. Man patinka kepti ir gaminti skanius maisto patiekalus, kaip senelis daro kiekvieną dieną. Aš noriu sulaukti jo amžiaus ir eiti į iškylas, keliauti ir daryti meną su fotografija. Jis kiekvieną dieną mane stumia būti geresne ir kūrybinga asmenybe. Jis mane įkvepia kasdien būti tuo, kas esu šiandien.
Kayus Remeika, 11 kl. – Kas aš esu ir kuo noriu būti? Man būdinga daug dalykų, esu lietuvis ir esu amerikietis. Bet pirmiau, aš esu mokinys. Aš einu į mokyklą šešias dienas per savaitę ir siekiu tobulinti savo išmintį ir žinias. Mokydamasis mokykloje aš įstojau į sunkesnes klases ir energingesnes fizines programas. Prisijungiau prie jaunesniojo jūrų laivyno karininkų mokymo programos, kurią vadiname ROTC. Jau beveik tris metus lankau šią programą ir žengiu aukštyn, padedu kitiems mokytis karinių žinių, disciplinos ir pratybų. Šiais metais man buvo suteikta galimybė vadovauti savo klasei, ir kai tik įmanoma, padėti kitiems. Manau, kad ši atsakomybė yra didelė užduotis, kuri padės man išgyventi gyvenimą suaugus. Kai užaugsiu, planuoju studijuoti mediciną arba būti advokatu. Tačiau labiau tikiu, kad stosiu į mediciną, nes man visada patiko išmokti apie žmogaus kūną ir protą, ir kaip jie veikia. Kad pasiekčiau savo tikslus medicinoje, planuoju tapti vaistininku per universitetą su ROTC programa. Ši programa suteikia privilegiją gauti visą medicinos laipsnį per kelis metus karinės tarnybos. Baigęs tarnybą kariuomenėje, tęsiu medicinos karjerą. Aš noriu atidaryti savo vaistinę.
Aišku, visko dar tikrai nežinau. Aš nežinau ar norėsiu likti Kalifornijoje, ar norėsiu persikelti į rytus. Šio pasirinkimo dabar nedarau, nes aš dar turiu daugiau nei per dešimtmetį susidėlioti savo gyvenimą. Bet aš galiu tikrai pasakyti, kad aš nepasiliksiu toks pat kaip jūs matote mane šiandien. Aš būsiu protingesnis ir stipresnis – rytoj, poryt, ir dar ateity…
Antanas Reivydas, 11 kl. – Labas, aš esu Antanas ir kalbėsiu angliškai.
I love traveling with my family especially if I am going to go to countries where my family is from like Lietuva and Germany. I also want to visit countries that I haven’t been to that my family originated from like Sicily and Italy. I also love going to different countries to experience their cultures, lifestyles, and rich history. The more countries I visit I feel like I become more and more cultured which has humbled me and made me realize that people don’t have the same advantages as me. I want to travel the entire globe to see the world through my eyes and no one else’s because beauty is in the eye of the beholder.
Darius Hayden, 11 kl. – Well, to be honest, I haven’t really thought about who I am. Come to think of it, I am a cool person. First off, I am Lithuanian and I was born in Lithuania, in Vilnius. I was adopted when I was four and brought to Los Angeles, California.
I remember the time panelė Sigita Newsom gave us a ride from the orphanage to the city center. When we were in the city center, she offered to buy me anything I wanted. With a big smile I said I wanted an orange. So, she bought me an orange.
After my adoption, we stayed in Lithuania for a little while. I asked my new mom, “Are you going to work with me again tomorrow?” She said, “It’s not a job. I am your mom now and I am going to be with you tomorrow and the next day and the next day!” I did not understand how the same lady was going to take care of me every day because at the orphanage, different ladies took care of us on different days.
I also remember the first time I was on an airplane. We were flying from Paris to Utah and I talked to everyone on the airplane in Lithuanian. No one had a clue what I was saying, but I was cute so it didn’t matter. I remember a time when we were eating breakfast in our dining room, I said to my mom, “You promised to take me to America. When are you going to take me to America?” My mom then said, “You are in America!” From then on, I thought America was our dining room.
Whenever my new mom would try to help to me get dressed, I would always exclaim, “Aš pats! Aš pats!”. My new dad asked my mom, “Why does he keep calling himself a putz?” My new dad didn’t and doesn’t speak Lithuanian, so it was hard to communicate with each other in the beginning. It was important to me to learn English so that we could talk and hang out. I am thankful that I was adopted by two amazing humans. My sister’s OK, too (sister Kristina was adopted too).
Los Angeles šv. Kazimiero lituanistinės mokyklos
Seminaro (11-12 kl.) mokytoja
Vitalija Virbukienė
P.S. Prierašas dėl 2 mokinių rašinių anglų kalba:
Antano Reivydo tėvelis buvo lietuvis, bet prieš keletą metų mirė nuo sunkios ligos. Mama nekalba lietuviškai, bet du sūnūs tęsia mokslus lituanistinėje mokykloje, pamokoje jam padeda mokytojos asistentė.
Darius Hayden buvo adaptuotas iš Lietuvos, augo vaikų namuose. Šeima yra mišri, turi mokymosi sunkumų, pamokoje padeda mokytojos asistentė. Todėl jiems buvo leista kalbėti anglų kalba.
