JAV Lietuvių Bendruomenės (LB) Švietimo taryba 2019 metų Nusipelniusio švietėjo vardą suteikė ir premiją paskyrė ilgametei Maironio lituanistinės mokyklos (New York, NY) mokytojai Aldonai Šileikytei-Marijošienei. Premijos (1,000 dol.) mecenatas – Lietuvių Fondas.
Sakoma, didele gyvenimo dalimi žmogaus gyvenimas priklauso nuo tėvų. Gerbiama Aldona, papasakokite apie savo pradžių pradžią – šaknis.
Abu tėvai lietuviai. Tėvas kilęs iš Zarasų krašto, o mamos šaknys – netoli Utenos. Nors mama gimė Odesoje, atkūrus Lietuvos valstybę šeima grįžo į Lietuvą. Gyveno Kaune, ištekėjo ir susilaukė dviejų dukrelių. Aš gimiau Kaune, bet greitai reikėjo pasitraukti į Vakarus – pirmiausia į Vokietiją, o kai buvau aštuonerių metų, į Ameriką. Šeimai Vokietijoje padidėjus išlipo iš laivo tėvai, keturi vaikai ir močiutė.
Jūsų istorija, atsiradimas JAV yra paženklintas karo? Kaip klostėsi Jūsų gyvenimas JAV?
Nors iš pradžių sąlygos buvo gan vargingos, mano jaunystė buvo smagi, įdomi, be rūpesčių ir niekada nesijaučiau nuskriausta ar ištremta. Tėvai norėjo, kad kalbėtume lietuviškai ir bendrautume su lietuviais, mus siuntė į Maironio šeštadieninę mokyklą, ir visa savaitgalinė ir vasarinė veikla vyko lietuviškoje aplinkoje. Tėvai įtvirtino mumyse pasididžiavimą savimi ir savo šaknimis. Visuomet žinojome, kad mūsų vertybės ir tradicijos yra grįstos lietuviškais/krikščioniškais pamatais.
Ilgus metus dirbote anglų kalbos kaip antros kalbos užsieniečiams mokytoja. Tačiau žvelgiant į Jūsų nueitą kelią, šis darbas neužgožė didžiulės Jūsų veiklos įvairiuose lietuvybės baruose. Kodėl Jums taip svarbu buvo įsitraukti į šią veiklą?
Gyvenant Amerikoje galim patirti daug gyvenimo įvairybių ir nereikia rinktis vienos, atsisakant kitų. Darnus kultūrų derinys praturtina gyvenimą ir praplatina akiratį. Ir dabar amerikietės draugės stebisi lietuviškos bendruomenės draugiškumu ir mūsų reikšmingais, turiningais užsiėmimais.
Ilgas gyvenimo tarpsnis praėjo dirbant New York Maironio lituanistinėje mokykloje. Buvote mokytoja, tos mokyklos vedėja, vėliau tėvų komiteto narė.
Kas paskatino Jus imtis lituanistinio švietimo?
Užaugau Apreiškimo parapijoje ir Maironio mokykloje. Čia vyko ne tik pamokos, bet ir susirinkimai, tautiniai šokiai, koncertai, minėjimai. Nuo pat mažens norėjau tapti mokytoja, ir šeštadieninė mokykla suteikė progą žengti pirmus žingsnius numatytoje profesijoje. Pradėjau dirbti mokytoja lituanistinėje mokykloje būdama studentė. Vėliau, kai vaikus pradėjau vežti į mokyklą, jutau, kad galiu prisidėti prie lietuviško jaunimo auklėjimo ir iš dalies atsilyginti už tai, ką lietuviškoji visuomenė man davė.
Kokios žmogaus savybės būtinos mokytojui?
Daug yra diskutuota, koks turi būti mokytojas, ir aš to nekartosiu. Aišku, pirmiausia turi gerai suprasti mokomus dalykus, įgauti patirties, kad savo žinias galėtų perduoti mokiniams. Kiekvienas amžius ir kiekviena klasė turi skirtingus iššūkius. Mokytojas turi prisitaikyti prie sąlygų ir suprasti mokinių poreikius.
Lituanistinėje mokykloje labai svarbu lietuvių kalbos mokymas, tačiau vien tuo neapsiribojama. Kas dar svarbu?
Labai svarbu lietuviškos tradicijos ir kultūra. Kai vis daugiau mokinių yra iš mišrių šeimų, kur lietuvių kalba ne visuomet pirmoji ar pagrindinė, reikia vaikams įdiegti pasididžiavimą ir meilę Lietuva, kad jie pasijustų kilę iš garbingos tautos, kuri daug vargo ir kentėjo, bet nugalėjo sunkumus ir sukūrė demokratišką, savarankišką valstybę.
Jūsų veikla susieta su lietuviškais tautiniais šokiais? Kaip jie atėjo į Jūsų gyvenimą?
Maironio mokykloje tautinių šokių pamokos buvo dalis einamos programos, o vėliau su didele grupe draugų perėjome į New York lietuvių tautinių šokių ansamblį „Tryptinis“. Kai reikėjo, mokiau mokyklos vaikus šokti ir taip pat padėjau Jadvygai Matulaitienei, kuri buvo New York tautinių šokių ansamblio vadovė, įkūrėja, choreografė. Jai išėjus į pensiją, jaunimas paprašė, kad juos paruoščiau X Šiaurės Amerikos (ŠA) lietuvių tautinių šokių šventei. Sutikau. Taip susiklostė, kad tą darbą tęsiu iki šiol.
Dalyvavote daugelyje Šiaurės Amerikos lietuvių tautinių šokių švenčių. Kas įdomiausia – pačiai šokti, ruošti šventei šokėjus ar būti žiūrove?
Praleidau kelias šventes, kai reikėjo keliauti ar vaikai buvo maži. Aktyviai dalyvauti tikrai įdomiau, negu būti žiūrove. Kai buvau jaunesnė smagu buvo pačiai šokti, bet šokėjus ruošti šventei bendraujant su įvairaus amžiaus šokėjais ir, ypatingai su jaunesniais mokytojais, suteikia didelį pasitenkinimą. Be to, bendraujant su jaunesniais žmonėmis, pats taip greit nepasensti (juokiasi).
Dar ir dabar dirbate su šokėjais. Ruošėte šokėjus XVI ŠA lietuvių tautinių šokių šventei Filadelfijoje (Philadelphia) (deja, dėl koronaviruso pandemijos šventė nukelta į kitus metus). Kaip sekasi privilioti šiuolaikinį jaunimą šokti tautinius šokius?
Į XVI šokių šventę iš New York užsiregistravo per 100 šokėjų – vaikų, paauglių, studentų ir suaugusių. Jaunos mokytojos ir patys šokėjai vieni kitus ragino prisijungti. Yra šeimų, kurių vaikai ir tėvai entuziastiškai ruošiasi šventei.
Dar viena Jūsų veikla – darbas Susivienijime Lietuvių Amerikoje (SLA) ir Tautos fonde. Papasakokite apie šiuos veiklos barus.
SLA patalpose yra daug senų knygų ir per 100 metų sukauptų dokumentų, kuriuos reikia peržiūrėti, sutvarkyti ir suskaitmeninti. Tik keletas žmonių susirenka kartą per savaitę atlikti šį darbą, kuris dar ilgai nebus pabaigtas. Tautos fonde padedu redaguoti metinį aplinkraštį. Abejose raštinėse atlieku įvairias kitas reikalingas užduotis. Mano sesuo Laima Šileikytė-Hood yra Tautos fondo prezidentė, tai ji mane pasikviečia visokiems darbams.
Ką Jums, daugelį metų gyvenančiai JAV, reiškia lietuvybė? Ar iš tikrųjų tapatybės paieškos mums yra tokios svarbios?
Lietuvybė buvo ir yra mano viso gyvenimo pagrindas. Džiaugiamės gyvenimu čia, Amerikoje, ir esame dėkingi bei įvertiname visą, ką šis kraštas mums duoda ir ką pasiekėme. Bet visuomet buvo ir yra svarbu išlaikyti ir perduoti vaikams tą, ką gavome iš savo tėvų.
Mano šeši anūkai (nuo 8 iki 13 metų) nutarė, kad nori išmokti lietuviškai ir dabar, koronaviruso karantino laikotarpiu, internetu susijungiame iš Oregon, North Carolina ir New York keletą kartų per savaitę ir mokomės lietuviškai. Visi anūkai jaučiasi esą lietuviai.
Kas toje ilgametėje įvairiapusėje veikloje buvo sunkiausia ir kas įdomiausia?
Sunkiausia įtraukti kitus asmenys į aktyvią veiklą. Vyresnioji karta pasitraukia, o norinčių juos pavaduoti neatsiranda. New York Maironio mokykla ir bendruomenė globoja ir išlaiko organizacijas ir lietuvišką paveldą.
Labai įdomų laikotarpį išgyvenome, kai Lietuva atkūrė Nepriklausomybę. Kelios Amerikos lietuvės įsteigė A.P.P.L.E. (Amerikos mokytojai Lietuvos mokyklai) organizaciją. Ši organizacija subūrė lietuvius ir nelietuvius mokytojus ir profesorius pravesti Lietuvos mokytojų kvalifikacijos tobulinimo kursus Lietuvoje. Trylika vasarų talkinau tuose kursuose kaip vertėja ir vertėjų koordinatorė. Tai buvo nuostabios vasaros praleistos laisvoje Lietuvoje tarp lietuvių mokytojų! Buvo įdomu stebėti, kaip Lietuvos mokytojai pradėjo kitaip žiūrėti į vaiką, į bendradarbius, į bendravimo galimybes, o pati Lietuva klestėjo ir gražėjo.
Jūsų sūnūs Marius, Dainius ir Vydas taip pat baigė Maironio lituanistinę mokyklą. Ar jie ir jų vaikai dalyvauja lietuviškoje veikloje? Kaip Jus darbuose palaiko šeima?
Kai vaikai augo jie buvo įsijungę į lietuvišką gyvenimą ir dar dabar gerai kalba lietuviškai. Tačiau Marius ir Dainius gyvena toliau nuo lietuviškų bendruomenių, jiems sunku dalyvauti lietuviškoje veikloje. Vydas ir jo šeima ateina į Maironio mokyklos renginius, ruošiasi šokti šokių šventėje. Mano vyras Marius visuomet rėmė ir remia mano dalyvavimą lietuviškoje veikloje ir padeda, kai reikia.
Leiskite pasmalsauti, kokios knygos, esančios Jūsų lentynose dažniausiai vartomos ir skaitomos?
Turime daug istorijos, literatūros, tautodailės knygų. Ruošdamasi šeštadieninės mokyklos pamokoms iš naujo perskaičiau seniai skaitytus kūrinius – Antano Baranausko, Žemaitės, Maironio, Bernardo Brazdžionio ir t. t. Dėl sutrumpintų mokslo metų nebuvo laiko susipažinti su naujesniais autoriais.
Dažnai atverčiu ir istorijos knygas. Angliškai skaitau klasikinius ir dabartinius romanus, įvairių stilių ir autorių.
Be skaitymo, kokius dar turite pomėgius?
Be skaitymo mėgstu keliauti, bendrauti su draugais ir kolegomis, patirti naujų dalykų, įgyti naujų žinių ir įgūdžių.
Jūsų palinkėjimai lietuvybės baruose dirbantiems kolegoms.
Įvertinkite, draugaukite ir jauskite pasitenkinimą ir džiaugsmą savo darbe. Šis prasmingas darbas praturtina gyvenimą.
Kalbėjosi Laima Apanavičienė
„Draugas“, 2020 m. gegužės 21 d.
Nuotraukos iš asmeninio Aldonos Šileikytės-Marijošienės asmeninio albumo
