Kupranugariai - dykumų laivai

Tikriausiai visi žinote, jog kupranugariai kartais vadinami „dykumų laivais". Jais žmonės keliauja Sacharos dykumą ir kitais vėjų pustomais smėlynais. Kupranugaris garsėja kaip stiprus, patikimas ir neregėtai ištvermingas nešulinis gyvulys: net 10 dienų jis gali nešti krovinį per dykumą neėdęs ir negėręs! 0 atsigauti jam užtenka 10 minučių: atsigeria iki soties, pailsi ir gali vėl keliauti...

Manoma, kad laukiniai kupranugariai buvo prijaukinti ir virto naminiais gyvuliais apie 1000 m. pr. Kr„ Vidurinėje Azijoje. Po šiai dienai jie naudojami kaip darbo ir transporto gyvuliai, be to, vietos gyventojai augina kupranugarius dėl puikios ju vilnos, pieno ir mėsos. Laukinių kupranugarių šiuo metu pasaulyje išlike nedaug: dvikupris kupranugaris gyvena Mongolijoje, Kinijoje, o guanakas ir vikunija (taip vadinamos kupranugarių rūšys) - Pietų Amerikoje. Laukinis vienkupris kupranugaris, dėja, jau išnykęs - jį pamatyti galima tik zoologijos sode.

Kupranugariai labai neišrankus maistui: jie ėda sausą stepiu žolę, skurdžius ir aštrius dykumų augalus. Tad iš kurgi jie semiasi tiek jėgu ir ištvermės?

Matyt, visa paslaptis glūdi šio gyvūno kuprose! Ten sukauptos riebalų atsargos - savotiški „sandėliai", galintys sverti iki 100 kg. Kupros ir reguliuoja gyvūnų mitybą, todel kupranugaris gali prarasti vandens kiekį, lygu 25% jo kūno masės ir jaučiasi visai gerai! Paprastai vidutinis kupranugaris pakelia apie 250 kg naštą, o taip apkrauti kupranugariai, eidami apie 10 km/h greičiu, per dieną nukeliauja 25-30 kilometrų.

Įdomu, jog kupranugariai neturi kanopų, jų galūnės dengia minkšti padai. Trečias ir ketvirtas kupranugario kojos pirštas turi elastingas odos raukšles, kurios apsaugo nuo sužalojimo keliaujant per kietą ir smėlėtą dykumų gruntą.

Zoologijos sode kupranugariai paprastai maitinami šienu, žole, daržovėmis, mėgsta šakų žievę, medžių lapus, kaštono vaisius.

Šiuo metu zoologijos sode gyvena viena kupranugarių pora. Šįmet vasario mėnesį ši šeima susilaukė mažylio. Jauniklis gerai jaučiasi, o abu tevai jį itin rūpestingai saugo. Mylintis tėtis artyn prie jauniklio neleidžia net šį narvą prižiūrinčių darbuotoju. 0 mama moko mažylį lakstyti, šokinėti. Ką tik gimęs kupranugariukas jau galėjo vaikščioti. Dabar jis dar maitinasi motinos pienu, o naktį, visai šeimai sumigus, mažiausias šeimos narys jaukiai tūno viduryje... 

Angelė Grebliauskienė
Lietuvos zoologijos sodo
Kanopinių žinduolių skyriaus vedėja