Iš Tautosakos Lobyno

Užkeikti turtai Bokšto kalno urvuose

Kadaise sraunios Vilnios pakrantėj, ant Bokšto kalno, puikiuose rūmuose gyveno labai turtingas didikas. Savo turtų galo nematė. Rūmų kambariai buvo užversti auksu, sidabru, įvairiausiomis brangenybėmis, kaurais, kailiais, deimantais kaišytais ginklais ir brangiais indais.

Turtuolis turėjo vienturtę dukterį, kuri garsėjo savo grožiu, bet taip pat buvo žinoma, kad ji puikuolė ir kietaširdė. Niekindavo visus, kas tik jai pirštis mėgino, laikydama nevertais jos. Puikuolė pana iš gyvųjų mylejo tik savo šunį ir gaidį ir niekuomet su jais nesiskirdavo. Kai mirė jos tėvas, jinai paveldėjo rūmus, žemes ir visas brangenybes.

Tada pasidarė dar nesukalbamesnė.

Vieną vakarą į rūmų kiemą užklydo elgeta. Iš tolimų kraštų beeidamas, pamatęs puikius rūmus, manė juose nakvynę rasiąs, pavalgyti gausiąs, o gal ir šiokią tokią paspirtį ateičiai. Bet skaudžiai nusivylė. Vos tik pravėrė kiemo vartus, didžiulis šuva šoko ant jo ir ėmė draskyti rūbus ir skaudžiai įkando į koją. Besidairydamas pagalbos, pamatė lange stovinčią gražią panaitę ir gardžiai besijuokiančią, o ginti nė nemanančią. Tokio beširdiškumo užgautas senis sušuko:

- Kad tu kiaurai žemę prasmegtum su visais savo rūmais ir turtais!

Tą naktį Vilniuje siautė baisi audra. Juodų debesų kamuoliai sukosi viršum miesto, lietus kaip iš kibiro pylė, vėjas medžius laužė, stogus draskė, o žaibų žalčiai kas sekundę raižė juodus debesis. Perkūnas taip smarkiai trenkė į rūmus, kad toj vietoj, kur jie stovėjo, nė žymės neliko. Daug metų praėjo po to įvykio. Žmonės pasakoja, kad naktimis Bokšto kalne požemy girdimi verksmai ir dejavimai, šuns lojimas ir gaidžio giedojimas.

Vieną vakarą vienas jaunikaitis, Vilniaus miestietis, išėjęs pasivaikščioti, atsidūrė ant Bokšto kalno. Bekopdamas gerokai pavargo, tai kalno viršūnėje atsigulė pailsėti ir užmigo. Per miegus girdėjo po žeme šuns staugimą ir gaidžio giedojimą. Taip pat išgirdo moters balsą prašanti įeiti į urvą pasimelsti už nubaustą nusidėjelę, kuriai įsakyta saugoti turtai už tai, kad gyva būdama nemokėjo tinkamai jų naudoti, malda ją išgelbės nuo bausmės, o jam teks visi turtai, kurie yra požemiuose. Gelbėtojas turėjo paimti visus maldai reikalingus daiktus, o pradėtoji malda būtinai turinti būti pabaigta. Jeigu šito neislaikytų, visa amžinai dingtų.

Rytojaus dieną jaunikaitis pasiėmė maldaknygę, kryžių, dvi vaškines žvakes su žvakidėmis, nuvyko į Bokšto kalną ir bematant rado urvo angą.

Kai įėjo į platų mūrytą urvo koridorių, toli pamatė menkutį žiburėlį, kuris besiartinant vis darėsi aiškesnis, nors nebuvo matyti, iš kur jis atsirado. Pasieniais stovėjo didžiulės skrynios, o jose gulėjo maišai aukso, geležimis apkaustytos statinės, kupinos briliantų, rubinų ir perlų, dėžutės su įvairiomis brangenybėmis, čia pat stovėjo labai gražaus darbo auksiniai ir sidabriniai indai, gulėjo ginklai, brangiais akmenimis kaišyti, auksinės grandinės, diržai ir kitokios brangenybės. Tuos nesuskaitomus turtus saugojo nepaprasto grožio mergina. Ji buvo baltais rūbais pasipuošusi. Veidas ir rankos buvo tokios baltos, tarytum visa būtų iš balto marmuro, ir darė akmeninės statulos įspūdį.

Jaunikaitis pastatė ant skrynios kryžių, šalimais pastatė žvakides su žvakėmis, jas uždegė, į visus keturis šonus pašlakstė švęstu vandeniu ir atsiklaupęs ėmė karštai melstis. Kai atkalbėjęs „Angelas Dievo..." pradėjo skaityti ilgas Dovydo psalmes, mergaitė sudrebėjo, iš krūtinės išsiveržė sunkus atodūsis, o veidai pamažu ėmė rausti, gaivėti ir nušvito gyvybės ženklu. Jau jaunikaitis įpusėjo skaityti psalmes, kai ūmai, nežinia iš kur, kilo vėjas, o degančios žvakės ėmė smarkiai tirpti, - taip, kad liepsna negalėjo apgaubti labai ilgų dagčių, kurias reikėjo apkirpti, bet jaunikaitis neturėjo kuo, nes pamiršo pasiimti žirkles. Užuot pirštais dagtis apžnaibęs, sumišo ir pertraukė maldą. Tuo pačiu momentu tamsoje pasigirdo skaudūs dejavimai ir pilnas sielvarto šauksmas:

- Amžinai esu žuvus!

Gulėjęs prie merginos kojų šuva pakėlė galvą ir skaudžiai sustaugė. Kažkur toli urvo gilumoj, pasigirdo juokas ir atsimušė į urvo vingius.

Žemė prakiuro ir stovėjusios pasieniais aukso skrynios ir kitos brangenybės ėmė grimzti. Kai jaunikaitis antru kartu užsidegė žvakes, nebematė nei turtų, nei juos saugojančios merginos, tiktai toj vietoj, kur jinai stovejo, pamate šiek tiek nuo paviršiaus pakilusį šulinio sankertinį o jame lyg krauju dažytą vandenį.* Nepakenčiamas oras pripildė urvą ir privertė jaunikaiti nešdintis.

*Dešinėj Bokšto kalno urvų užlaužoj iš tikrūjų yra šulinėlis neaukštu sankertiniu, kurio vanduo yra rausvas, nes savyje turi labai daug geliežies. Kitas žmonių padavimas sako, kad tasai kraujuotas šulinys ištryškęs po atkaklaus mūšio su kryžiuočiais, kurie iškapoję visa Bokšto pilies įgula.