Šv. Kazimiero lit. mokyklos V skyriaus mokiniai (L.A.)

Nuostabūs batai

Vieną dieną aš nusipirkau batus. Jie buvo labai gražūs. Jie turėjo sidabrinius blizgučius ir didelį baltą bantuką. Buvo tikrai nuostabūs batai. Kai aš grįžau namo, aš juos užsidėjau. Jie buvo labai patogus ir minkšti viduje. Aš bėgiojau po namą. Jautėsi, kad aš skraidžiau danguje. Aš bandžiau pašokti ir beveik pasiekiau mėnulį. Aš bandžiau lipti į medį, ir per dvi sekundes aš pakilau. Aš negalėjau patikėti kokie nuostabus buvo šitie batai. Visą dieną lietuviškoje mokykloje aš nešiojau savo batus. Per šokių pamoką aš šokau kaip profesionali šokėja. Per sportą aš bėgau kaip tigras. Net per skautų sueigą, kai mes naudojome dviračius, aš važiavau 500 mylių per valandą. Šitie batai tikrai buvo nuostabūs!

Aleksandra Habanek

Pasaka

Kartą gyveno sena čigonė. Visi galvojo, kad ji yra ragana. Ji visada sedėjo savo trobelėje ir kažką burdavo. Ji beveik niekada neišeidavo į lauką. Ji iš tikrųjų buvo ragana.

Vieną dieną miške bemedžiodamas pasiklydo princas. Jis pamatė čigonės trobelę ir įėjo pasiklausti kelio. Čigonė suprato, kad jis yra princas ir ji ėmė burti jam ateiti. Ji sakė, kad jis pamils miško fėją. Ta miško fėja bus labai graži. Dienomis ji bus mergaitė, kuri pasirodys miško tankumynuose, o naktį ji pavirs į miško žverį arba paukštį. Princas ieškos jos visą savo gyvenimą, ir šioje žemėje jis neras nei laimės, nei meilės. Kaip Čigonė sakė, taip ir įvyko. 

Rugilė Tuškevičiutė

Nuostabus kiautukas

Vieną dieną maža mergaitė Jūrytė ėjo į pajūrį. Ten jinai žaidė smėlyje. Saulė švietė ant jos. Kai ji priėjo prie vandens, jinai matė kiautuką. Tai nebuvo paprastas kiautukas. Šitas turėjo vieną žvaigždę viduryje. Jūrytė jį pakėlė ir nusinešė pas savo mamą. Mama irgi nustebo! Tą visą dieną Jūrytė tik žiūrėjo ir žiūrėjo į jį. Sekančią dieną, netikėtai, viskas jai sekėsi. Ji gavo gerus pažymius, mamytė nupirko daug dalyku, draugės ją pakvietė į balių, ir jos mama jai išvirė jos mėgiamiausią vakarienę! Jūrytė buvo labai laiminga, kol vieną dieną pametė tą ypatinga kiautuką. Tada viskas blogai sekėsi! Ji gavo negerus pažymius, mamytė supyko ant jos, ir jos draugės irgi supyko. Jūrytė prisiminė, ką jos močiutė jai pasakė: kai pameti kažką brangaus ar reikalingo, melskis Šv. Antanui. Jūrytė taip ir padarė. 

Surado savo kiautuką po lova! Ji taip džiaugesi, kad ji šokinėjo aplink namą. Kai ji vėl ėjo į pajūrį, ji žaidė su kiautuku, ir pametė smėlyje. Jūrytė ieškojo visur, bet nesurado. Mama jai pasakė, kad jau jai nereikia daugiau laimės, jos gyvenimas jau ir taip laimingas! 

Antanėli, pasižiūrėk
Ko man reikia
Tai padėk!

 Inga Newsom

Vilkas ir Kiškis

(Rašinys, laimėjęs Švietimo tarybos skelbtame konkurse III vietą)

Vilkas ir kiškis gyveno kartu. Jie viens kitam padėdavo. Kiškis išmokė vilką kaip greitai bėgti, o vilkas išmokė kiškį kaip elgtis piktai. Jie gyveno užmiesčio kamputyje. Vieną ankstyą rytą, kai dar visi mieste miegojo, kiškis ir vilkas išėjo pasivaikščioti kartu. Kiškis pastebėjo juodus debesis judančius virš jų.

Kiškis sakė vilkui, ,,Vilke, ar tu matai ką aš matau?"

„Taip," atsakė vilkas. „Aš manau, kad yra gaisras. Eikim pasakyti gaisrininkams."

Kai juodu atėjo į miestą, jie rado, kad visi dar miegojo. Jie bandė pabudinti visus, bet žmonės buvo stipriai įmigę. Tai kiškis ir vilkas viens kitam pašnibždėjo ir pagaliau sugalvojo išeitį.

Jie išėjo laukan ir zuikis paklausė vilko, „Ar tu gali garsiai šaukti?"

„0i, man labai gerklė skauda", atsakė vilkas.

„Tau reikia šaukti arba jie niekados neatsibus!!!" sakė kiškis.

„Negaliu!" sakė vilkas.

Tai zuikis patraukė uodegą ir vilkas pradėjo kaukti. Visi miesto gyventojai atsibudo, pastebėjo gaisrą ir jį užgesino. Zuikis ir vilkas buvo pirmieji gyvuliai, kurie dirbo kartu su gaisrininkais.

Bet greitieji šuniukai pradėjo pavydėti. Jie norėjo ateiti padėti gaisrininkams. Jų atsirado tiek daug, kad visi pamiršo, kad zuikis ir vilkas pirmieji padėjo gaisrininkams ir mano, kad šunys tą dabar atliko.

Gintas Bradūnas
Karaliaus Mindaugo lit. mokykla, 4 sk.