Kaip kiškis vilką įveikė

Senais gerais laikais, kai dar į miškus nebuvo įžengusi žmogaus koja, kai bitės medų kibirais nešė, kai dramblys buvo dydžio kaip musė, o musė kaip dramblys, kai saulė kilo iš vakarų, o leidosi į rytus gyveno du draugai: kiškis vardu Benius Žvairys ir vilkas Anupras Pilkis. Vieną dieną susitarė draugai eiti pasivaikščioti. Eidami pamatė namą iš meduolių statytą, stogas pateptas šokoladu. Įejo į vidų, o ten stovi didelė gėlė, o ant tos gėlės septyni lapeliai ir apačioje parašyta: pasakyk norą ir nuskink lapelį. Taip jie ir padarė. Kiškis nuplėšė tris lapelius ir vilkas tris lapelius. Liko vienas lapelis. Kiškis sako, kad tai jo lapelis, o vilkas, kad jo. Abu draugai susiginčijo. Kiškis sako: „Eime pasiklausti mūsų karaliaus vanago".

Nuėjo pas karalių. Karalius sako: „Eikit kautynių. Kas laimės, tam ir lapelis atiteks." Taip jie ir padarė. Pradėjo kautis. Vilkas šoko ant kiškio, o kiškis greit spruko slėptis ir kažkur dingo. Vilkas ieško, ieško, o kiškis po medžiu pasislėpęs. Kiškis kad šoks vilkui ant nugaros. Vilkas iš to netikėtumo ir baimės net sudrebėjo. Kiškis pradėjo vilkui uodegą rauti, o vilkas taip ėmė staugti, kad net paukščiai išsilakstė. Vilkas pasidavė. Kiškis laimėjo. Iš to pykčio kad vilkas buvo įveiktas, labai supyko ant kiškio ir iki šių dienų jam neatleido. Kiekvieną dieną ieško progos jam atkeršyti.

Paulius Laukaitis, 4 sk. „Atgimimo" lit. mokykia, CT