Pas Raganėles

Vieną dieną kai aš lankiausi Lietuvoje nuvažiavau į Raganų Kalną. Ten tikėjausi rasti labai įdomių statulų. Kai aš ten nukeliavau, atradau kad viskas buvo miške. Kai nuėjau prie tako pradžios, jau mašinų negalėjau matyti. Tada nuo Baltijos Jūros atkeliavo debesų. Pasidarė labal tamsu. Aš pradėjau dairytis, bet niekur nemačiau savo mamos, tėtės, brolio, nei sesutės. Staiga judesys mano dėmesį atkreipė. Kažkas juodo su raudonu plėmu prabėgo per taką. Aš pradėjau bijoti. Kas čia bus? Išgirdau kad kažkas užpakalyje manęs. Labai lėtai aš pradėjau apsisukti. Ten jinai stovėjo. Tai buvo gražiausia laumė, kurią bet kada buvau matęs. Jinai pradėjo kalbėti ir išaiškino man, kad jos vardas buvo Vaiva. Ji sakė, kad jinai buvo gera ir kad visos kalno raganos ir velnias buvo pabėgę,. Tada ji paklausė ar aš galėčiau jai padėti juos visus sugaudyti ir sugržiinti ten, kur jie priklauso. Aš sutikau ir pradėjome jų ieškoti. Tolimoje mes matėme laužą. Nutarėm, kad ten jie turėio būti. Pradėjome artintis. Kai jau buvome gana arti jų ir galėjome juos girdėti ir matyti, mes sustojome. Mes pasiklausėme jų kalbų. Pasirodė, kad jie planuoja užimti visą pasaulį.

Reikėjo sutarti ką mes darysime. Nutarėm, kad mums reikės suimti visus po vieną. Pirmąją mes abudu kartu pagavome. Taip tyliai mes ją pagriebėme, kad mūsų nepastebėjo. Kai atradome jos vietą prie kalno tako, mes ją ten pastatėme ir staiga ji vėl pavirto į medinę, statulą. Ji jau daugiau nebuvo spalvota. Po to mes tą pati kartojome. Aš gaudžiau kai kurias raganėles, o laumė kitas. Kai jau tik trys raganėlės buvo pagautos, jų vadas velniukas, šiek tiek apsūidęs, staiga pastebėjo, kad jau trūko jo draugių raganėlių. Jis pradėjo bėgti, o mes bėgome kuo greičiau sugrąžinti tas raganėles, kurias mes buvome pagavę.

Kai mes tą darbą baigėme, nuėjome ten, kur buvome paskutinį kartą matę, velniuką. Atradome, kad dalis to velnio apsiausto buvo užsikabinusi už šakos ir kad siūlas nurodė kur jisai nubėgo. Mes jį sekėm tol, kol siūlo daugiau nebeliko. Nuo ten mes galėjome matyti jo pėdsakus dumble. Susekėm jį iki olos, i kurią jisai buvo nubėgęs. Ten jį sugavome ir pradėjom nešti atgal į jojo vietą. Kai ji sugrąžinome, jis kaip ir visos raganėlės vėl pavirto į medį. Vienintelis skirtumas buvo, kad jis neturėjo apsiausto.

Tada laumė Vaiva atsisveikino ir nuėjo į savo vietą ir ten ji pavirto į medinę, statulą, kaip ir kiti. Staiga aš vėl buvau su savo šeima. Mes pradėjome eiti tuo takeliu. Buvo keista, kad niekas kitas nepastebėjo tų įdomių įvykių. Visos statulos, kurios buvo iš medžio išdrožtos, buvo ten, kur aš su laume padėjau - ant to vingiuoto kelelio, kuris kyla aukštyn į kalną. Jau buvau pasiruošęs sakyti, kad aš viską susapnavau, kai pamačiau tą velniuką be jojo apsiausto, kuri ankščiau buvau matęs knygoje su apsiaustu!

Vytas Bradūnas
Karaliaus Mindaugo lit. mokykla
Rašinys laimėjęs II vietą
JAV LB Švietimo tarybos rašinių konkurse