Mano įdomiausias gyvenimo nuotykis

Visada svajojau turėti šuniuką, tačiau tėvai to nenorėjo. Atsisėdusi parke ant suoliuko žiūrėdavau, kaip išdykauja šeimininkai su savo augintiniais.

Kartą grįžau iš mokyklos. Lijo. Skubėjau namo. Staiga žvilgsnis užkliuvo už pasieniais bėgiojančio šuns. Jo akys buvo liūdnos. Šuo buvo liesas ir sušlapęs. Tai buvo škotų aviganis.

Apsižvalgiau ir pamačiau, kad gatvėje tik aš ir šuo. Sulėtinau žingsnį. Jis sekė, mane, bet nenorėjo to parodyti. Taip ir ėjome, kol atsidūrėme prie mano namo. Aš jam pasakiau:

- Eime, ką jau padarysi...

Ir abu užkopėme laiptais į antrą aukštą.

Dabar mūsų šeimoje Lordas (toks jo vardas) pilnateisis narys. Švariai išmaudytas, gražiai sušukuotas, jis guli savo “lovelėje”. Kartais Lordas būna liūdnas, nors jį mylime visi. Gal prisimena ankstesnįjį šeimininką? 0 aš esu laiminga, nes turiu draugą. Galiu garsiai kalbėti, o Lordas klausosi.

Dienos ilgėja. Atsiranda daugiau laiko ir man. Didžiausia svajonė - su Lordu pakeliauti po parką, po mišką, po miesto apylinkes. Gal tada jis taps linksmesnis?

Milda Artimavičiūtė
Kristaus Prisikėlimo bažnyčios Tilžėje
lietuvių katalikiškos sekmadieninės mokyklos mokinė,
laimėjusi II vietą PLB Švietimo komisijos rašinių konkurse