IŠ PASAKŲ SKRYNIOS

Taip atsitiko, kad daržovių lysvėje šalia svogūno kažkaip atsidūrė ir ridikas. Kai ridikas ūgtelėjo, svogūnui pasakė:

--- Pasitrauk! Dabar čia augsiu aš.

--- Nelįsk, kur nereikia! - atsikirto svogūnas. --- Mane čia pasodino nykštukas Pyplys. O tau čia nėr vietos.

--- Aš labai reikalingas, -- neatlyžo ridikas, --- be manęs čia nebūtų jokio daržo.

Abu taip susikivirčiojo, kad nebegalėjo vienas kito pakęsti. Būtų čia Pyplys, jis vaidininkus sutaikytų. Tačiau jis už septynių kalvų sėdėjo didžiajame nykštukų susirinkime ir apie daržovių barnį dar nieko nežinojo.

Vėliau ant svogūno laiško nutūpė dievo karvytė.

--- Išspręsk mūsų ginčą! -- tarė jai svogūnas. – Pasakyk, kuris iš mudviejų vertingesnis.

---Sakyk, boružyt, kad pranašesnis aš! --spaudė ridikas.

--- Ne, ne! Aš svarbesnis! -- spyriojosi svogūnas.

Bet dievo karvytė tik ropojo laišku aukštyn.

--- Mano maža galvelė, -- ji tarė. --- Nesugebu išspręsti jūsų ginčo.

Pasiekusi laiško viršūnę, boružė išskleidė taškuotus sparnelius ir nuskrido.

Palei lysvę krypavo antis.

--- Išspręsk mūsų ginčą! -- pareikalavo ridikas.

--- Sakyk, kad aš geresnis! -- spaudė svogūnas.

--- Nėra ko čia spręsti, -- sukrykė antis. --- Man jūs netinkate nei vienas, nei kitas. Kry!

Pasipūtusi antis nukrypavo link tvenkinio. O ridikas ir svogūnas taip ir liko nepatenkinti.

Kad nors kas dar pasirodytų darže! Pagaliau – kaipgi! Kraipydama uodegą ir šį bei tą lesinėdama artėjo višta.  Kai tik ji priturseno arčiau, ridikas ir svogūnas jau nekantriai jai šaukė:

--- Išspręsk ginčą! Išspręsk ginčą! Sakyk, kuris mūsų svarbesnis! Sakyk – kuris vertesnis!

Višta klausėsi pakreipus galvą.

---Taip, taip, taip, -- nutęsė ji susimąsčiusi. --- Kuris pranašesnis, man dar reikia galvoti.

Pagalvoti ji įlipo pas abu į lysvę. Kokia miela čia atokaita! Kokia įšilusi žemelė! Višta tūptelėjo, mėgaudamasi išskleidė sparnus ir pradėjo labai smagiai kuistis. Tai buvo taip nuostabu!

Po valandėlės vištai išgaravo iš galvos, ko ji čia įsitaisė. Viską užmiršusi taip palaimingai pėrėsi lysvėje, kad nieko kito jau nei girdėjo, nei jautė. Plūkėsi – net žemės lėkė į visas puses. Apvertė svogūną, iškapstė ridiką ir išblaškė juos į šalis. Dabar tie gulėjo visai be jėgų.

Kaip reikiant išsipėrusi užuomarša višta išlipo iš duobės, gerai pasipurtė ir, atkraginusi galvą, nukėblino. Taip baigėsi ridiko ir svogūno ginčas.