Iš Pasakų Skrynios

Baidyklė

M.S.
paruošė Danguolė Sadūnaitė

Visa vasarą ponų Petersonų ūkyje, javų lauke išstovėjo baidyklė. Pats ponas Petersonas tą baidyklę tenai pastatė, kad paukščiai ­ ypač varnos ­ nelestų javų.

Kai javus nupiovė ir nuvežė į kluoną, baidyklės darbas buvo baigtas. Bet ji tebestovėjo tuščiame lauke.

Vieną dieną ponia Petersonienė ir sako savo vyrui:

Ta baidyklė laukuose mane gasdina. Ji nėra paprasta baidyklė. Šį rytą tikrai mačiau ją šokančią.

Šokančią baidyklę? ­ pakėlė akis ponas Petersonas nuo laikraščio ir vėl greit jas nuleido.

Kaip tik tuo metu Algis skaitė knygą. Ir jis pakėlė akis nuo puslapio ir žvilgterėjo į mamą.

Mama, baidyklės nešoka, ­ pasakė Algis.

Ši baidyklė, Algimantai, šoko, ­ tarė mama. Bent man taip atrodė. Aš pati mačiau, kaip ji judino kojas.

Greičiausiai vėjas ją įsiūbavo, ­ prasitarė ponas Petersonas.

Dėl to ir yra keista. Šį rytą vėjo visai nebuvo, o baidyklė šoko. Aš dar gerai prisimenu, kad kieme ant virvės padžiauti baltiniai visai nejudėjo, ­ aiškino mama. Algis su tėčiu į ją labai atidžiai žiūrėjo.

Gal tau reikia akinių? ­ šyptelėjo ponas Petersonas.

Nieko blogo, mama. Ir jauni akinius nešioja, ­ tarė Algis.

Mama į tai nieko neatsakė. Ji tiktai papurtė galvą ir toliau šluostė indus. Anksti sekantį rytą Algis prisiminė, ką mama buvo sakiusi.

Dar prieš pusryčius jis išėjo į laukus pasivaikščioti. Jis labai norėjo baidyklę apžiūrėti iš arti. Iš tolo ji atrodė tokia, kaip visuomet.

Priėjęs artyn, Algis baidyklę apėjo iš visų pusių. Kuokštai šiaudų jai kyšojo iš švarko rankovių ir iš ilgų kelnių. Ant galvos ji turėjo seną Algio tėvelio skrybėlę, o jos veidas, išpaišytas ant senos paklodės gabalo, dar buvo nenublukęs. Baidyklė stovėjo labai ramiai, pritvirtinta prie stulpo. Bent tuo momentu, ji tikrai nešoko.

Po pietų, kai Algis grįždamas namo iš mokyklos, netyčia žvilgterėjo į baidyklę, jis išplėtė akis iš nustebimo. Baidyklė linksmai judino kojas. Ji šoko, pririšta prie savo stulpo. Bet kai Algis pribėgo arčiau, šokis staiga pasibaigė.

Mama, ­ pasakė Algis, įėjęs į virtuvę, aš irgi mačiau, kaip baidyklė šoka. Ji tik dabar šoko, kai grįžau iš mokyklos.

Šokanti baidyklė? ­ nenorėjo tikėti Algio tėtis. Baidyklė šokanti be vėjo? Negirdėta, neregėta.

Ar mokykloje besimokydamas, ar namuose, ruošdamas pamokas, Algis vis negalėjo tos baidyklės užmiršti. Sėdėdamas prie didelio virtuvės stalo su savo knygomis, jis vis pasižiūrėdavo pro langą.

Kelis sykius Algis ėjo baidyklės tikrinti. Ir kelis sykius jis ją matė šokant. Bet tik iš toliau. Kai jis ateidavo visai arti, baidyklė nebešoko.

Galų gale, anksti šeštadienio rytą, Algis nusprendė baidyklės paslaptį išaiškinti. Jis nuėjo į lauką, kur stovėjo baidyklė ir atsisėdo netoli jos.

Nesitrauksiu iš čia, kol nesužinosiu, kaip ta baidyklė šoka, ­ tarė sau Algis. Jis sėdėjo labai ramiai, nesidairydamas. Ir ne ilgai jam teko laukti!

Netrukus dvi mažos voveraitės atbėgo iš kitos lauko pusės. Jos pribėgo prie baidyklės. Viena po kitos vikriai užlipo stulpu ir dingo baidyklės kojose. Dabar baidyklė ėmė šokti!

Algis parbėgo namo, įvirto į virtuvę ir sušuko:

Mama, tėte, aš žinau, kodėl baidyklė šoka!

Atgavęs kvapą, aiškino toliau, kol mama kepė kiaušinienę.

Atbėga dvi mažos, pilkos voveraitės. Jos įlenda į baidyklės kojas, ir tada ji šoka. Baidyklė tikrai šoka be vėjo!

O aš žinau, kodėl voveraitės landžioja po baidyklės kojas, ­ prabilo tėtis. Mat, kai baidyklę stačiau, į jos kojas įkišau ne tik šiaudų, bet ir kukurzų. Voveraitės mėgsta graužti kukurūzų grūdus!

Sužinoję šokančios baidyklės paslaptį, visa Petersonų šeima saldžiai nusijuokė. Algis mokykloje aprašė visą šokančios baidyklės istoriją.