Kurtuvėnai

Padavimas

Vanda Kinderytė-Budrienė

Seniai, labai seniai, kur dabar Kurtuvėnų miestelis, dunksojo neįžengiami miškai.

Žaliavo, šlamėjo ir ošė medžiai amžiną savo dainą, žydėjo žibuoklės ir plukės, kvepėjo viržiai, dūzgė juose kamanės ir bitės, nešdamos saldų medų į senas ąžuolų dreves.

Tarp girių žaliųjų, tarp miškų tankiųjų, tarp pušų lieknųjų ir ąžuolų plačiašakių ant aukšto kalno stovėjo didinga pilis, o toje pilyje, apsuptas savo tarnų ir tarnaičių gyveno jaunas karaliūnas, visų karaliūnų jauniausias ir garsiausias.

Kartą, bemedžiodamas girioje, bešuoliuodamas ant savo eiklaus žirgo ir begainiodamas briedžius ilgaragius, nuklydo jis ten, kur srauni upelė, linksmai šnekučiuodama su palinkusiais ties ja gluosniais ir juodalskniais, nešė savo vandenis į artimiausius ežerus ir, susiliejusi su jais, žvilgančiu veidrožiu žvelgė į dangaus žydrynę. Sustabdęs žirgą prie upės, jaunikaitis išvydo priešais save nematytą paveikslą: baltut baltutė lyg gulbė, įbridusi į vandenį, stovėjo nežemiško grožio mergelė ir žiūrėjo į besiskleidžiančias vandens lelijas.  Jos grakštų liemenį supo ilgi aukso spalvos plaukai, o dailią galvelę puošė kuklus ramunių vainikas.

Netikėtai užklupta, ji virptelėjo lyg pabaidytas žvėrelis ir pakėlė žibuoklių melsvumo akis.

Jaunikaitis, paveiktas nepaprasto nepažįstamosios grožio, priklaupė prieš ją ir iš nuostabos sušuko:

- Kas tu?  Miškų deivė ar žemiškoji mergelė?  Ataskyk! Madauju ....

Išgirdus tuos žodžius, mergelė vienu akimirksniu pasislėpė girios tankmėje.   Tik sniego baltumo drabužis švystelėjo prieš karaliūno akis.  Atsipeikėjęs jis ėmė vytis nepažįstamąją šaukdamas:

- Kur tu viena?  Kur tu viena?

Ir po šiai dienai žmonės nežino, ar deivė tai buvo, ar žemiškoji mergelė.   Tiktai nuo tada upė, kur karalaitis sutiko nepažįstamąją imta vadinti Kurtuva, o miestelį, įsikūrusį toje vietoje - Kurtuvėnais.