Šiurpa

Viktoras Brazauskas

Šiurpa gimė ir užaugo daržinėje ant šieno. Jos motina - mūsų kaimynų katė - kažkur žuvo, kai Šiurpa buvo dar maža. Kiek bandžiau ją prisivilioti ir sugauti - veltui. Bado prispirta, katytė vis dėlto nusileido nuo šieno ir baugščiai slampinėjo apie daržinę. Pelių gaudyti dar nemokėjo. Sykį pripyliau skardinėlę šilto pieno ir nunešiau prie landos, iš kur laukinukė kartais iškišdavo savo baikštų snukutį.

Skaičiau po obelim knygą ir viena akimi stebėjau landą. Žiūriu: kyšteli baltas snukutis. Aha, pieną užuodė! Pagaliau ir pati išlindo. Kyšt letenėlę į pieną, pakratė, dar sykį kyšt - aplaižė ir pradėjo lakti: liks, liks, liks...

Sumaniau užtaisyti spąstelius pelėms. Pastačiau sandėliuke. Po kurio laiko nueinu pažiūrėti - yra. Numetu negyvą pelytę prie landos ir vėl seku, po obelimi budėdamas. Laukinukė vėl kyšteli snukutį katrą kitą, paskui stveria pelę ir neria atgal į landą. Sunku pasakyti ar montina katė ją jau buvo maitinusi pelėmis, jai pakuždėjo instinktas.

Pirmą kartą ji atėjo į prieangį tik šalčiams paspaudus. Dabar mes ją jau vadinome Šiurpa. Gal kad baikšti buvo, kitus kainus šiurpino...

Pavasarį Šiurpa atsivedė