Mūsų kūryba

Mano Nuotykiai Nidoje

Labas! Mano vardas yra Jūratė. Aš tik ką grįžau iš Lietuvos. Buvo labai daug ko matyti Lietuvoje. Štai pasaka apie mano nuotykius.

Mes buvom nuvažiavę į New Yorko aeruostą. Tas aeruostas yra labai, labai didelis. Aš su savo tėvais sėdau į lėktuvą ir išskridau link Anglijos. Kai mes pagaliau atskridom į Londono aeruostą, reikėjo palaukti tris valandas kol paruošė sekantį, lėktuvą. Pagaliau lipome į lėktuvą ir skridome į Lietuvą. Perskrendant Baltijos jūrą aš pastebėjau nepaprastai gražią žemę.

,,Mama, tėte!" aš sušukau. „Žiūrėkit! Ar mes galėsim aplankyti tą vietą kai būsime Lietuvoje?"

„Gerai. Jeigu taip nori ten keliauti, tai ten nuvažiuosim rytoj anksti iš ryto," atsakė tėtė.

Kai pagaliau nusileidom Lietuvos aeruoste, mes greitai išėjome iš lėktuvo. Mano dėdė ir teta laukė mūsų prie vartų. Po kurio laiko, tėtė pasakė jiems, kad aš labai norėjau i Nidą keliauti. Jie sutiko, kad jie mus nuveš ten rytoj iš ryto. Aš labai apsidžiaugiau.

Sekančią dieną mes visi išvažiavome į Nidą. Kelionė užtruko kelias valandas, bet man nelabai buvo svarbu. Aš labai nustebau kai mačiau visus namukus kaime. Po kiek laiko buvo galima matyti tik vieną kitą namą kas keletą mylių. Kai Nidą pagaliau pasiekėm, tai aš pirma išbėgau iš mašinos. Prieš mane buvo didžiulės kopos.

„0i, kaip smagu bus nuo jų ristis!" aš pagalvojau.

Aš bėgau, bšgau greičiau ir greičiau iki kol netyčia mano koja pakliuvo ant mažyčio kupstelio žolytės. Staiga, aš aukštyn kojom pradėjau ristis žemyn nuo kopos. Bumpt! Pasiekiau apačią. Visi paskui mane bėgo. Paklausė ar man viskas gerai. Gerai, kad buvo smėlis, o ne cementas ar asvaltas!

Tada, nubėgau prie vandens. Oi kaip gražu buvo! Nusiėmiau batus ir įbridau į vandenį. Nebuvo nei akmenų, nei kriaukių. Buvo labai minkštas smėlis. Aš pradėjau taškytis ir staiga mano brangiausias gintarinis žiedas dingo! leškojau ir ieškojau, bet neradau. Atsisėdau ant kranto ir pradėjau verkti. Labai gerai buvo, kad visi kiti kitur buvo nuėję. Aš pagalvojau apie Jūratę ir Kastytį ir jų gintarinę pilį.

„Prašau, prašau man grąžinkite tą žiedą. Prašau!" aš meldžiausi.

Staiga didelė baisi banga kilo ir ant manęs lūžo. Tuo momentu aš pajutau kai kažkas labai kieto ant mano galvos užkrito. Buvo žiedas! Aš taip džiaugiausi. Po to mes grįžome į mano dėdės ir tetos namus. Viskas kitas buvo normalu. Aš niekad to įvykio nepamiršiu. Bet aš savo mamai ir tėtei niekad nepasakysiu kas tą dieną atsitiko.

Joana Orentaitė
Karaliaus Mindaugo lit. mokykla
Baltimorėje