Aš ilgiuosi lietuviško žemės lopinėlio

Aš visada ilgiuosi kelioniu i mano Tėvynę. Nerimstantis laukimas vėl pamatyti savo mylimąjį kraštą, brangiausius mano žmones niekuomet neužgęsta širdyje. Jis tarsi atgyja su kiekvienu pasakymu apie Lietuvą, jis tarsi visados manyje.

Nuostabi gamta rodos laukia manęs ir ilgisi... Mylimiausi žmonės: draugai, giminės visuomet džiaugiasi sutikdami mane Vilniuje vėl ir vėl... Jaučiuosi amžinai laukiama šiame krašte ir mylima...

Tas ramumas visuose Lietuvos miestuose suteikia jegu ir pasitikėjimo, jog viskas keisis tik į gerąją pusę, jog viskas bus laiminga ir gražu, o tai pasieksime ramybės keliu. 

Ir kiekvieną minutę įkvėpdama oro tame krašte, kur esu gimusi, esu laiminga, kad galiu kvėpuoti ir tuo metu jausti tokią neapribojamą meilę tevynei ir žmonėms, kurie ten gyvena. Juk kiekvienas žmogus turi savo gimtinę, ir tas gimtas žemės lopinėlis gali buti tik vienas: šio lopinėlio negalima nei užmiršti, nei atsisakyti, nei išduoti, nes jis tavo. Taip skirta žmogui - mylėti ir gerbti savo ištakas, savo tėviškę, ir vargas išdavusiam dalelę savo širdies...

Veronika Valatkaitė
„Šaltinėlio" lietuviška mokykla Maskvoje