Iš tautosakos lobyno

Lietuvių papročiai, tradicijos ir su jomis susijusios apeigos susiformavo labai seniai, dar pagonybės laikais. llgainiui keitėsi prasmė ir forma, tačiau tauta iki šių dienų išsaugojo tas tradicijas ir apeigas, kurios sudaro prasmingiausią jos gyvenimo dalį.

Kūčių ir Kalėdų šventės

Senajame liaudies kalendoriuje šios šventės buvo senųjų metų palydėjimas ir naujųjų sutikimas. Gruodžio 24-osios naktis pati ilgiausia, o nuo 25-osios saulė sugrįžta, ir dienos ima ilgėti. 

Kūčias lietuviai šventė dar iki krikščionybės įvedimo. Šios šventes vardas yra kilęs is ritualinio patiekalo pavadinimo. Valgis taip ir vadinosi - kūčios. Jį gamino iš kviečių ar miežių, kruopų, pupų su aguonų pienu ir vaišino protėvių vėles.

Kūčiu diena ypatinga. Iki vakarienės visi stengiasi užbaigti svarbiausius darbus. Daugiausia dirba moterys - joms reikia pagaminti valgį Kūčių vakarienei bei Kalėdoms, sutvarkyti namus. Kūčiu stalui visi patiekalai ruošiami iš augalinių produktų ar žuvies. Visoje Lietuvoje kepa prėskučius (kūčiukus). Jie kepami iš mielinės kvietinių miltų tešlos. Prėskučiai valgomi užpilti su aguonipieniu arba kisieliumi.

Sėsti prie Kučiu stalo svarbu švariems. Negalima pyktis, reikia atleisti kaimynams ir artimiesiems padarytas skriaudas, o svarbiausia - būtina grąžinti visas skolas. Kūčių dieną valgoma mažai, visi laukia vakarienės. Senovėje prie stalo sėsdavo patekėjus Vakarinei žvaigždei. Šeimininkas atnešdavo šieno ir paklodavo jį ant stalo. Tada šeimininkė užtiesdavo stalą gražiausia balta staltiese ir nešdavo valgius. Paprastai būdavo 12 patiekalų - tiek, kiek metai turi mėnesių. Seniausias šeimos narys arba šeimininkas pasveikindavo visus, padėkodavo už metų derlių, po to laužydavo ir dalydavo duoną. Valgydavo visi rimti, susikaupę. Pavalgę stalo nenukraustydavo, nes tikėjo, kad naktį ateis mirusiųjų vėlės. Joms per Kūčias būdavo rodoma ypatinga pagarba. Šeimininkas po truputį visų valgių nešdavo į tvartą gyvuliams. Šitaip buvo norima parodyti savo ir gyvulių panašumą. Šienas po staltiese tikriausiai irgi turėjo rodyti, kad žmonės ir gyvuliai minta taip pat. Rytojaus dieną tą šieną išdalydavo gyvuliams. Krikščionybės laikais šieno klojimas po staltiese buvo susietas su Kristaus gimimu ant šieno.

Labai idomus Kūčių nakties būrimai. Vakarieniaudami šeimos nariai traukia iš po staltiesės šiaudus ar šieną: kas ilgiausią ištrauks, tas ilgiausiai gyvens. Merginos bėga į kiemą ir klauso šunų lojimo: kurioje pusėje loja, iš tos pusės vyrą gaus. Neša iš kiemo malkų glėbį ir parnešusios į trobą skaičiuoja: jei pora - ateinančiais metais ištekės, jei poros nėra - dar reikės palaukti. Bando per vartus ar namo stogą spirti batą: į kurią pusę batų nosis atsisuks, į tą pusę nutekės. Sakoma, kad kūčių naktis pilna keistenybiu: dvyliktą valandą gyvuliai pradeda tarp savęs kalbėti, tik žmonėms negalima jų šnekos klausytis - jei išgirsi jų kalbą, mirsi. Vanduo, sako, vynu virsta, tik labai trumpam - net ir norėdamas jo neparagausi, nespėsi.

Kalėdų rytą visi keliasi anksti ir nukrausto stalą. Pirmą Kalėdų dieną šeima paprastai būna namie, pasakoja vienas kitam, ką nakti sapnavo, nes tiki, kad Kalėdu nakties sapnas išsipildys. Lietuviai nuo seno tiki magiška sveikinimų ir linkėjimų galia. Todėl seniau visi nekantriai laukdavo kalėdotojų. Svarbiausias kalėdotojų tikslas būdavo aplankyti visus kiemus, pasveikinti šeimininkus, palinkėti jiems sveikatos, gero kitų metų derliaus. Kalėdoti eidavo jauni vyrai ir merginos, įvairiai persirengę, dažnai su kaukėmis. Už linkėjimus šeimininkai kalėdotojus vaišindavo ir apdovanodavo. Kartais iš trobos į trobą eidavo Kalėdu senis - Kalėda. Jis girdavosi, kad neša pilną maišą turto, derliaus ir laimės. Įvedus krikščionybę, kalėdojimo apeigas ėmė atlikinėti kunigai.

Kalėdos pilnos įvairių tikėjimų, orų spėjimu, pavyzdžiui: ,,Jei Kalėdų rytą oras giedras, gerai derės linai"; ,,Jei per Kalėdas lyja, karvės tais metais daug pieno duos"; „Kalėdų rytą negalima nieko laužyti, nes tais metais gyvuliams kojos luš".

Per Kalėdas prasideda gamtos atgimimas: ilgėja dienos, trumpėja tamsusis paros laikas. Baigiasi senieji ir prasideda naujieji metai.