Tikiu

Mūsų Gyvenimo Klystkeliuose

Juozas Prunskis

Kartą Jungtinėse Amerikos Valstijose, kai dar šis kraštas nebuvo pasiekęs tokios nuostabios pažangos, kai čia dar daug kur buvo neapgyventos dykumos, keliavo kunigas.   Buvo audringa naktis ir jis ne tik kelią pametė, bet net nebesuvokė nė kurią krytimi eiti.  Taip jis, audros plakamas ir žinodamas, kad niekur ar nerasiąs jokio trobesio, sustojo.

Šią sunkią valanda jam atėjo mintis melstis Marijai. Tai buvo jam lyg vienintelė viltis. Pasimeldė.

Prislinko kiek laiko ir jis nustebo išvydęs žiburėlį.  Įtempęs visas jėgas ėjo ta kryptimi ir maždaug po valandos pasiekė namą.  Pasibeldė.  Duris atidarė šeimininkė.  Apšilęs jis ėmė jai pasakoti apie savo buvusią klaikią padėtį ir savo maldą.  Tai išgirdusi šeiminiinkė atsiliepė:

- Kunige, čia tikrai bus pagelbėjusi Marija.  Tik klausykite: vidurnaktyje iš miego prikėlė mane vaikas, šaukdamas: "Mama, uždek šviesą!  Gražioji moteris sako, kad tu turi šviesą uždegti".  Aš maniau kad vaikas ką susapnavo ir stengiausi jį nuraminti.  Tačiau netrukus vaikas ir vėl pradėjo šaukti: "Uždekite šviesą!" Stengiausi vėl jį perkalbėti- jis juk sapnuojąs.   Tačiau kai jis ir trečią kartą pradėjo to paties prašyti ir šaukti, tada, kad jis nurimtų, šviesą uždegiau.  Tai ir buvo ta šviesa kurią jūs, kunige, pamatėtė ir kuri jus išgelbėjo.

Šis spaudoje aprašytas atsitikimas gražus ir prasmingas. Jis drauge ir simboliškas. Dažnai gyvenimo kelionėje mes patenkame į audringą naktį.  Kitą kartą rodos, kad nei vilties, nei išeities nebėra.  Tokiu atvėju neužmirškime dar vienos mūsų gelbėtojos - Marijos, kuri yra mus mylinti motina.  Jos meilė karšta kaip ir mūsų motinų, o galybė didesnė nes ji yra ir paties Dievo Motina.

Gyvenime gausu panašių nuostabių įvykių. Čia galime prisiminti 1906 metais buvusį Vezuvijaus išsiveržimą.  Daganti lava tingiai, bet viską naikindama, nesulaikomai veržėsi pirmyn.  Jau buvo beužliejanti kaimą Torre Annunziata.  Jau pasiekė pirmutinius šio kaimo namus.  Didžiai susirūpinęs kaimo klebonas paėmė iš bažnytėlės Marijos statulą ir su ja rankose išėjo prieš lavos srovę.  Pastatęs statulą ant žemės taip meldėsi:

- Išklausyki, mūsų brangioji Motina, pagelbėk ir sau, ir mums.  Nukreipk nuo čia sunaikinimą.  Kitaip sudegs ir tavo atvaizdas, ir mūsų kaimas.

Ir lyg antgamtinės rankos sulaikyta, lavos upė sustojo ties Marijos statulos kojomis, pasuko į šalį, jūros link.

Tokia naikinanti, griaunanti lava gali gyvenime pasukti į kiekvieno žmogaus sielos brangiąsias, jei taip galima pasakyti, sodybas. Ir čia mūsų prieglauda pasilieka Marija, kuri, pati būdama žemės dukra, supranta žmogiškąsias silpnybes ir kuri, būdama Dangaus Karalienė, turi galios mums padėti.