Močiutei!

Brangioji, tu mano močiute!
Mane taip mylėjai karštai.
Ta meile širdis mano dega:
ji degs, ji liepsnos amžinai.

Kiek skausmo, kiek ašarų savo
Išliejai liuliuojant mane.
Norėjai, kad žmogumi būčiau,
Mylėčiau, brangioji, tave.

Tave nuo manęs netikėtai
Atskyrė šaltiji kapai.
Bet tavajį vaizdą taip brangų
Vis primena saldūs sapnai.

Tave, o močiute brangioji,
Manoji širdis vis minės.
Ir daino iš mano krūtinės
Kol gyvas tau tyliai skambės.