Vaižgantas

Aleksiukas ir motutė

— Parbėgi, nenuorama, nors vakarą - sutinka Taučvienė Aleksiuką prieš pat saulei sėdant. — Visą dieną nevalgęs! Kuo tu ir gyvas beesi per vasarą? - aimanuoja jo plaukelius maloniai glostydama.

— Kaipgi tu, sūneli, palieki mane vieną? Aš - sena, dieglį gavau, lapus ir vandenį benešdama. 0 kad tu būtumei buvęs, ant lazdos būtuva pasisvėrę ir gražiai, lengvai parnešę ...

Ir taip Aleksiukui gailu savo motutės, taip baisus tas dieglys pašonėje, jog negali rasti žodžių save išpeikti už tokį užsimiršimą.  Kuone su ašaromis glaudžiasi prie motinos šono, tylomis maldaudamas, kad atleistų ir užmirštų.