„Sveika, Marija"

Viename kaime gyveno neturtingas kalvis. Jis staiga mirė, palikdamas žmoną ir penkis mažamečius vaikus. Vargšė našlė, kiek galėdama, stengėsi aprūpinti savo vaikelius, bet badas vis dažniau žiūrėdavo į akis.

Kartą išalkę vaikai apspito savo mamytę ir, įsmeigę į ją akutes, graudžiai maldavo:

- Mamyte, noriu valgyti!

Tarsi peilis pervėrė motinos širdį. Ašaromis pasruvo jos akys.

Glausdama prie savęs vaikučius, ji vos pratarė:

- Vaikeliai, aš nebeturiu duonos...

Kiek patylėjusi, pridurė:

- Aš negaliu jums padėti! Bet jūs turite danguje kitą Mamytę, be galo gerą Motinėlę Marija. Pasimelskime, vaikučiai, paprašykime, kad ji mums duotų duonytės.

Tuoj visi suklaupė, ir mažučiai, sudėję rankutes, pakėlę akis į dangų, motinai padedant, ėmė kalbėti „Sveika, Marija".

Tyliai prasivėrė durys ir įėjo turtingas kaimynas. Jis ką tik buvo pas keboną ir šiš paprašė jį sušelpti našlės šeimą. Baigus maldą, kaimynas pasisiūlė jiems padėti.

Kiek buvo džiaugsmo vargšams vaikučiams, kad geroji Motinėlė Marija juos išklausė! Nustebo ir motina, ir kaimynas dėl tokio, kaip jiems atrodė, stebuklingo sutapimo. Apie tai netrukus sužinojo visas kaimas, ir kiti kaimynai taip pat ėmė šelpti našlaičius. Taip, kol vaikai paaugo, jiems nieko nebetrūko.