Kodėl Zuikio Uodegytė Trumpa

Kostas Bareikis

Užsuko zuikis su ežiuku į sodą pasmaguriauti.  Ežiukas susirado nukritusį raudonšonį obuolį, pasmeigė jį savo spygliais, užsivertė and nugaros ir nunešė paslėpti po lapų krūva žiemai.

Zuikiui labiau patiko kopūstai.  Jų prisivalgęs nutarė pailsėti ir, atsigulęs ant kopūstlapio, prisnūdo.  Girdi jis žmonių balsus ir šunį lojant.   Pasitrynė kojytėmis užmiegotas akis ir pamažu nustriksėjo prie skylės tvoroje. “Nėra ko skubėti, žmonės be šautuvų, o šuo riebus, negreitas - manęs nepagaus”, - galvoja zuikis.  Tik staiga zuikeli pajuto, kad šuo dantimis nutvėrė už uodegos.  Šoko žvairys taip smarkiai, kad net jo uodegos galas nutrūko.   Todės zuikio uodegytė dabar trumpa, ir šuns jis artyn niekada neprisileidžia.  

O ežiukas, išgirdęs triukšmą, susirietė į kamuoliuką, pašiaušė savo spyglius ir nejuda.  Pribėgęs šuo norėjo ir jam įkąsti.  Griebė dantimis, bet tik susibadė nosį į spygliukus, kurie smailūs kaip adatos.  Laimė, kad surado ant grovio kranto augusių kraujažolių, patrynė nosį, ir kraujas nustojo bėgti.

Dabar šuo niekada nekanda ežiukui, nes bijo susižeisti.