Iš Tautosakos Lobyno

Joninės

Joninės švenčiamos švento Jono šventėje, birželio 24 dieną.  Tai viena iš linksmiausių vasaros švenčių. Tada gamta yra pačiame savo gražume. Darželiai ir pievos pasipuošia įvairiaspalvėmis gėlėmis.  Viskas žaliuoja ir žydi.   Soduose ir miškuose skamba paukštelių balsai.  Per Jonines yra ilgiausia metų diena ir trumpiausia naktis.  Mat, saulė tada yra aukščiausiai pakilus.   Po Joninių ji kasdien pradeda slinkti žemyn, ir dienos trumpėja.

Seniau Lietuvoje švento Jono naktis buvo laikoma ypatinga, pilna burtų naktimi.   Tikėjo, kad tą naktį siausdavo raganos ir kitos piktos dvasios.  Jos norėdavo pakenkti žmonėms, gyvuliams ir augalams.  Todėl ant kalnų ir kalnelių ir bendrai ant aukštų vietų uždegdavo laužus.  Ant ilgų lazdų iškeldavo degančias smalines statines, ar senus ratus, kad ugnis toli matytųsi.  Žmonės tikėjo, kad tos Joninių ugnys, apšviesdamos laukus ir pievas, apsaugoja derlių nuo visokių raganų užbūrimų ir kitų pavojų.  Dėl to laužų anglis ir pelenus išmėtydavo ir išbarstydavo po laukus ir pievas, kad apsaugotų derlių.  Joninių rytą ūkininkai neleisdavo karvių į lauką, kol rasa nukrisdavo, nes tikėjo, kad raganos gali atimti karvėms pieną.

Joninių naktį žmonės, o ypač jaunimas, nemiegodavo visą naktį.  Dainuodavo, šokdavo apie laužą, šokinėdavo per laužo ugnį, nes tikėjo, kad nuo to bus sveiki.   Taip pat maudydavosi upėse, nes tikėjo, kad Joninių naktį vanduo turi gydomosios galios.  Darydavo visokius būrimus, norėdami atspėti ateitį.

Taip pat Joninių išvakarėse rinkdavo vaistingas žoles.  Po Joninių nakties jos netekdavo savo gydomosios galios, nes raganos tą naktį jas sugadindavo.

Lietuvių sakmė

Paparčio žiedas

Piemenukas ganė karves ir vieną praganė.  Tą piemenuką išvarė naktiį iečkoti karvės.  Buvo švento Jono naktis.  Piemenukui pasitaikė eiti per paparčius.   Ir įkrito į vyželę paparčio žiedas - jis tuoj sužinojo, kur yra praganyta karvė.

Nuo to laiko piemenukas viską žinodavo.