Birutė Vėlyvytė

Verbos

Iš pagoniškosios kilmės Velykų įvaizdžių bene ryškiausias - verba. Velykų švenčių ciklas prasideda Verbų sekmadieniu. Anksti rytą tėvas prikeldavęs vaikus, plakdamas juos kadagio šakele: ,,Ne aš mušu, verba muša, tolei muš, kol suluš". Buvo tikima, kad verba - toji visados žalia kadagio šakelė - suteiks sveikatos, grožio ir laimės. „Po savaitės diena viena tegul linksmina kiekvieną. Linkiu tau sveikam būti! Ar žadi velykaitį?" - taip kalbėdavę rytą. O po pamaldų šventoriuje užkirsdavę verba savo kaimynam, pažįstamiem, vaikinai - merginom, ir atvirkščiai.

Bažnycia verbą laiko prisiminimui palmių, kurias minia klojo Kristui po kojų, šiam įžengiant į Jeruzalę. Pašventintos palmės nubaidydavusios piktąją dvasią. Jomis rūkė gyvulius, pirmąkart išleisdami į ganyklą, kišdavo pastogėn, kad griaustinis netrenktų, rūkydavo mirštantį. Ta galia „perėjo" ir kadagiui. Žemaičiai sako, kad tam, kas Verbų sekmadienį nueina bažnyčion be verbos, velnias įkiša palaikyti savo uodega.

Kaip matome, šiame paproty sumišusios ir magiškos, ir bažnytinės pažiūros.

Verbos iš džiovintų gėlelių, paplitusios Vilniaus krašte, vadinamos Vilniaus palmėmis, per Lenkiją atėjo pas mus iš Vidurio Europos. Austrijoje (prie Zalcburgo) jos daromos milžiniško dydžio, kad vieną neša du vyrai. Jas stato prie bažnyčios durų, nes į vidų netilptų.

Iš senų laikų Velykų simboliu laikomas kiaušinis: iš jo, pažiūrėti negyvo, išsirito gyvybė - kaip iš negyvo kapo išėjo Kristus. Kiaušiniai pradėta šventinti 12 a. Apie dažymą turima žinių nuo 1553 metų. Po ilgos gavėnios (pasninko) ,,atsigavėjimą pradėdavo kiaušiniais. Visi valgydavo po dalelę tą patį kiaušinį, arba sumušdavo. Lukštus vartodavo burtams. Atsigavėję (po budėjimo nakties) eidavo miegoti. Pirmąją dieną nieko nedirbdavo, neidavo į svečius. Tik vaikai popiet pradėdavo velykauti.

Antroji diena būdavusi pilna pramogų ir linksmybių. Jaunimas supdavosi supuoklėse - kad linai derėtų.

Ankščiau švęsdavo ir trečią bei ketvirtą Velykų dienas.

Per Velykas nepamiršdavę ir mirusiųjų, ypač vaikų. Jiems ant kapų padėdavę kiaušinių, kad nebūtų nuskriausti. Rytą valgant - nupildavę valgio žemėn - vėlėms tų, kurių jau niekas neprisimena.

Naktį vaikams ant lovos padėdavo margučių. Sakydavo, kad juos atvežė Velykų bobutė - Velykė. Šis paprotys dar gyvas ir šiandien.