Iš pasakų skrynios

Kiškio pyragai

Kuris gi iš mūsų neragavorn kiškio pyrago? Bet patį kiškį, kepanti bandeles, vargu ar visi matėm, nors jis kasdien darbuojasi iki vėlumos, o dažnai ir per kiaurą naktį.

O kiek rūpesčių rūpestėlių turi kiškelis?! Kviečius išaugink, grūdus sumalk, miltus nusijok. Pats pasirūpink ir mielių, ir malkų, ir krosnį iškūrenk. O dar bijok, kad vilkas ar šiaip koks bastūnas neužpultų ir viso triūso vėjais nepaleistų. Bet kas myli vaikus, tam jokios kliūtys nebaisios.

Vienas toks kiškelis Dauvylutis įsikūrė prie Rokiškio miesto esančioje girioje. Jis pats su krepšeliu dargi vaikščiojo pakiemiais ir dalino paplotėlius mažyliams. Žiūrėk tik barkš-barkš pasibeldžia į duris ar langą. Jei vaikai atidaro, jiems į rankas pyragėli įteikia, o jei ne, mamai paduoda arba pašalėje palieka. Tad kaip nemylėt tokio kiškučio?!

Karta ten atsibastė su skalikų gauja šaulys Capūnas. Vien nuo šunų kiauksėjimo žvėrims plaukai pasišiaušė. Tuoj kur kas, kokią užuolandą radęs, išsislapstė. Liko tik vienas Dauvylutis. Jis minkė tešlą.

- Bėk, kiškeli, bėk! Ištiks tave nelaimė! - baiminosi putpelė.
- Būk atsargus! Saugok savo kailį! Lįsk kemsynan slėptis! - perspėjo jį nykštukas.

Bet kaipgi Dauvylutis leis tešlai perrūgti, krosniai ataušti arba iškeptiems paliepsniams niekais nueiti?

- Mane vaikai užtars! Mane vaikai apgins! - vylėsi jis ir, nors jau panosėj trimitavo medžiotojo ragas, nudulkėjo, pintinėle nešinas, kaiman.

Tada ir prasidėjo didžiosios gaudynės. Net patys drąsiausi vaikai butų nieko negalėję padėti. Dauvylutį užpuolė pulkas skalikų ir ant eiklaus žirgo raitas Capūnas.

Oi, tada miklino kojas kiškelis! Nuo šunų jam pavyko pasprukti. Mat šie užuodė šviežio pyrago kvapą ir įniko draskyti krepšį. Tada Dauvylutis liuoktelėjo per jų galvas ir kuliavirščiais pasileido pakalnėn. Kol Capūnas susigaude, kas tame bruzdesy įvyko, kiškutis jau nukulniavo tiek toli, kad šautuvo kulka jo nebepasiekė. Bet sniege liko pėdos, ir šunys šoko vytis. Tris dienas ir tris naktis jis persekiojo vaikų numylėtą zuikutį. Abu suko ratus ant užšąlusių upių ir ežerų, ant plyno lauko ir duburiuotam slėny, kol pagaliau pašautas parkrito Dauvylutis.

- Aš liksiu gyvas, jeigu vaikai... - neužbaigė sakyt jis žodžių ir užmerkė akis.

Šaulys Capūnas parsinešė kiškelį namo ir iškelė puotą· Kartu su tėvais jis pakvietė į svečius ir mažą mergytę Eigintę. Ši pamatė ant sienos kabantį kailiuką ir tuoj atpažino Dauvylutį. Jis kartą net per žiemos pūgą atgabeno jai riestainių. Taip gaila, taip gaila pasidarė mergaitei kiškelio.

Kai baigėsi vaišės, Eigintė surinko baltus Dauvylučio kaulelius, nuneše sodan ir paslėpė giliai giliai pusnyje, aplaistė ašarėlėmis ir paliko.

Netrukus išaušo pavasaris. Ėmė tirpti sniegas. Papūtė šiltas vėjas. O kai pašildė kaitri saulė, kai lietus apjuose vaivorykšte žemę ir sužaliavo žolė - tik trekš-brakš, šast, strykt-pastrykt ten sode, ir pašoko ant kojų gyvas kiškelis.

-Ačiu tau, geroji Eiginte! Tu pagailėjai manęs vargdienelio ir surinkai išmėtytus mano kauliukus! - tarė Dauvylutis.

Jis pasirąžė, apsidairė ir nukuldeno miškan. Tiek rūpesčių ir darbų jo ten laukė.

Po to nuotykio iki šios dienos laimingai gyvena kiškelis Dauvylutis Rokiškio apylinkėse ir kaip kepęs tebekepa vaikams pyragus.