Iš tautosakos lobyno

Margučių šventė

Kas nesidžiaugia pavasariu? O ką jau kalbėti apie mūsų protėvius, kuriems žemė teikė maistą, drabužį, apavą. Todėl nutirpus sniegui, pradėjus dygti žolei, jie šventė pavasario atėjimą. Lietuvoje įvedus krikščionybę, ši šventė buvo susieta su šv. Velykomis - Kristaus prisikėlimo švente.

Prieš šv. Velykas visi tvarkosi namus, nes šią šventę reikia švęsti švariems. Sutvarko sodą, kiemą, trobos vidų, mamos skalbia, valo lubas, sienas, langus, žodžiu, šveičia visus pakampius. Paprastai lietuviai kūrendavo pirtį, ir prieš šv. Velykas patys „apsišvarindavo". Kadangi šv. Velykas visada švęsdavo sekmadienį, tai šestadienį iki pietų reikėdavo baigti visus tvarkymosi darbus, o popietę skirti margučių dažymui.

Lietuvių margučių omamentas labai senas - saulutės, menuliukai, ratukai, žiedeliai, rūtelės ir pan.

Šeštadienio vakarą visi eidavo į bažnycią šventos ugnies ir vandens. Parnešę žariju, gesindavo krosnyje senąją ugnį ir ipūsdavo naują, kurią stengdavosi išlaikyti iki kitų šv. Velykų. Tikėjo, kad velykinė ugnis apsaugo nuo žaibo, neša laimę ir santarvę. Šventu vandeniu šios šventės rytą žmonės šlakstė laukus, trobas, gyvulius. Pirmiausia Velykų rytą valgo kiaušinius. Jais susidaužia: vienas laiko, o kitas savo margučiu daužia. Tvirčiausią kiaušinį, palieka nesuvalgytą. Manyta, kad šv. Velykų kiaušiniai apsaugo nuo ligų ir kerų.

Ta diena buvo pilna draudimų. Negalima per šv. Velykas šluoti trobos, nes visų metų laimę iššluosi. Jei nori užaugti didesnis, tur vaikščioti per lietų.

Pirmą Velykų dieną vaikai rinkdavosi išbandyti, kieno margutis stipresnis. Turėjo ir paslaptį - darydavo nepramušamą kiaušiną pradurdavo kiaušinio vieną galą, iščiulpdavo vidų ir prikišdavo dervos, sakų ar tirpinto cukraus. Tokie margučiai nugalėdavo paprastus.

Pirmą Velykų dieną visi ilsisi, o kitomis dienomis eina į svečius Žemaicių vaikai rytą begiodavo iš kiemo į kiemą... stengdamiesi nuplauti miegalius.

Va taip šv. Velykas švęsdavo mūsų seneliai.

Stiprių Jums margučių!